LiteratūraPoezija
Eilės
Nurimę veidrodžiai iš ežerų ir upių
spindi šviesuliais nugiedrinto dangaus.
Ir plakas vėjas, debesį įsukęs, –
apniūksta atspindys migloj lietaus.
spindi šviesuliais nugiedrinto dangaus.
Ir plakas vėjas, debesį įsukęs, –
apniūksta atspindys migloj lietaus.
oranžinė joga,
tai buvo pirmas nesumeluotas metimas
akimis sekei painią parabolę
kaip ji tįsta ore, koks lengvas, tikras judėjimas
kamuolys buvai tu, oras – gyvenimas
viskas gerai ir gražu
Vilko ašara
Jau nežydrėja
mano akiračiai.
Tuščias puslapis
Įžadų knygoje.
Kokia iškalbinga
kirtimų tyla!
Eilės
dzyrsc in kitų šonų –
o tį tokis maliukas
mašinukas stovi raudonas,
prisrakinis prieg camno kišaniaus
Eilės
kambariai nesiskiria nuo savaičių
metų laikai nuo sienų jos trupa
skilinėja gyvesnės už žmones
jos gimdo vaikus švenčia šventes
kurių nėra kalendoriuje
Eilės
Išlyk, lietau, eilėraštį. Sustiręs
Sekmadienis po liepa sėdi. Nejauku,
Lyg būtum valtimi iš kito kranto atsiyręs
Ne pas savus. Ne kvepiant laužui. Ne laiku.
Tai, gulbele, dabar pasakyk…
Tyliai šlama kažkas ąžuolų
šakose, kur gyvena seni,
samanoti laikų užmirštų
neužmiršta Čiurlionio laiškų.
Eilės
ir tegu šaižus kaip žaibas garsas
perveria apylinkes
tegu senė aprengta vakarykščiais rūbais
ir nuolat lakstančiomis akimis apeina visas
paslaugias duris ir palytėdama per petį
EINANT ŠARNELĖS TAKU…
tavo balsas medžių prieglobstyje nuaidėjo
„Išmokinsiu jus mirti neapmokamą mirtį
Ir meilės įkvėpsiu nematomai saulei.“
Baltas
Fulgora frango – Tavo, Dieve, pirštas,
Įsupęs varpą, tramdantį liepsnas.
Bet mes tik žaidėme. Iš kur tas TAVO nirštas?
Tik dovanas dalijomės tas Prometėjo, ugnines…
