LiteratūraPoezija
Epifanijos iš Papiškių kaimo
Mus, kapinėse pasodintas lelijas,
Rytais žadino vieversio trelės
Ir saulės spinduliai.
Mes skubėjome skleisti žiedus,
Saulėtas, sunkias puokštes,
Kad jos paguostų po mumis gulinčius,
Nudžiovintų artimųjų ašaras.
užstrigę
sutrinku kai sužinau kad tą pačią dieną gimė
daug vilčių teikianti rašytoja
ir žudikė maniakė
tą pačią dieną atklydo katinas
ir užgeso pirmagimio gyvybė
Delčia
patekėjusio mėnulio prieblandoj
pakilus vėjui – audros šaukliui
išlindom iš savo slėptuvės
mano pečius slėgė kibirėlių ir kastuvėlių
prikrauta kuprinė
ir kareiviška maskuotė
Skyrius iš poemos Waykitoia Wieszpatia
Giesmė apie apverstą pasaulio pabaigą ir einheriją Sovijų,
grįžtantį iš Šiaurės į gimtąjį Ventos kraštą
Valentinkė
Galiu ir užsimerkt tam kartui, juk jau sakiau ne kartą,
Kad viską dėl tavęs galiu, tad gulk greičiau, gana kalbų!
Tau skauda galvą? Gal juokauji?
Bet tai kokia nauda iš tavęs, kai pats turiu sau imti į saują…
Eilės
Budos erą pradėti antiformoje žodžio minties
dvasios kūną sudėti iš dalelių belaisvės būties
Repeticija
Režisieriau, gal šito nerodyk,
čia per tamsūs tokiems kaip mes
vėjo gūsiai, staiga atsirandantys
vėjo pirštai per langines.
Smėlio knyga
Atverčiau smėlio knygą –
Meilės eilėraščiai.
Rašyti pradėta
Dar
Prieš
Mūsų erą:
Erotinių,
Ilgesingų…
Eilės
tupiu kaip prancūziška varna
smėlio platybėse
marių spindintis švinas
horizontas – šiurkščiai suverptas siūlas
ilgesingas pūkuotas žydėjimas
akompanuoja vėjui
kopų tolimas artumas
braižo būties žemėlapį…
savaitė be manęs savaitėje (arba odė jazminams)
kalėdos jos šventė nešvenčiama ir
nuopuolis gyvename poliuose kur
balandžiai glamžo nekenčia jazminų
sniego trupinių tai tik paviršius grožio
sėmenų išrankystė be rankų mąsto
sutepta kanapa ir toršero bedugnė dar
