LiteratūraPoezija
Išbūti
Neduokdie
pagalvot apie prasmę,
kad nėra jos –
o vis tiek reikia būti
auga medis
vaikai
savivertė
skausmas.
Kodėl negalėjai su ja gyventi?
Ji visur nešiojosi su savim jūrą.
Kur tik eina, prasipila, išsipila.
Jūra virtuvėj, vonioj, gatvėse, miške, lovoj, spintoj, drabužiuose.
Iš rašomos poetinės prozos ir eilėraščių knygos „(ne)žmogiškumas“
piko valandomis jūsų dažna aistra, gal netgi dažnesnė, nei patiems jums galėtų atrodyti, – prisimint pamėgint kažką tikro, ko galbūt iki šiol neprisiminėt, prieš praryjant kūnus viešajam transportui, jeigu tik nevairuojat, į kurį sulipę sulimpat į vienį – tuos kūnus…
Dūmas
Nesmagu pripažinti
Kad už visą pasaulio sveikatą
Gražesni industrinio kamino dūmai
Kovent Gardeno akmenys
Eisiu per Londono dykumą
Girdydamas praeivius
švelnumo likučiais
Kai viskas susiveja
pirmapradis žmogus yra
toks kaip tu:
goslus, vėjo pašiauštais plaukais,
nepraradęs instinktų, primenantis
laukinį šventąjį
●
Prievartaudamas mūzas, ilgai
Tu tylėdamas juodinsi tamsą.
Ir negims iš tavęs vaikai…
Tai gyvenimas? Taip, mano tamsta.
Vilniaus atlaidai
jei eilėraščiams reikia įkaitų
imkite mane šią naktį
Vilnius atleis
nepaleidęs
žinodamas
kad vis tiek ateis
atpildas
Pirmas Kazimiero stebuklas. Uršulė, iš mirties prikeltoji
Už grąžintą gyvenimą ir nubrauktą tėvų ašarą,
Kazimierai, manai, tau dėkosiu?
Garbstysiu tave ir parklupusi žemę bučiuosiu?
Esu jų pasisriūbavimų ir tavo šventumo
žaisliukas.
rūko
dailus vaikinas
o rūko
daili mergina
o rūko
graži migla
įsižiūri
tik rūkas
