Literatūra
Šešėlių pašlovinimas
Senovės žmonės tyčia dažydavo moters lūpas tamsžale, kaip perlamutras spindinčia spalva: aptakus moters veidas palikdavo be lašelio kraujo. Negaliu įsivaizduoti baltesnio veido nei jaunos moters, šypsančios virpančioje žibinto šviesoje it pelkių fosforas švytinčiomis lūpomis, pro kurias kartkartėmis pasirodo lako juodumo dantys.
Kazė
Tą rytą Kazė kaip visada vos pabudusi ir atsisėdusi lovoje praskleidė pageltusią, musių nutupėtą mariškuotą užuolaidą ir pažiūrėjo tolyn pro langą. Šis mostas jau kadai buvo tapęs kasdieniu ritualu. Pro šitą langą Kazė žiūrėdavo mažiausiai septynis kartus per dieną: tik nubudus, paskui prigulus pogulio po pusryčių, prieš įjungdama televizorių; paskui priešpiet – išjungdama, paskui – prieš pavakarius; po pavakarių…
Gerų akių Vipsas
Negaliu labai skųstis, dabar kiti laikai. Būdos, būdelės – dar kaime išlikusios, o mieste štai vienam bute su draugu ir drauge jų lovos kojūgaly miegu. Ėdam, atsiprašau, valgom prie bendro stalo. Vonioj mane maudo, prausia, kirpyklon, gydyklon vežioja. Tiesiog nuostabus žmogiškas gyvenimas.
Darbo skelbimai
Ieškomas filosofas. Alga: 800 eurų į rankas. Su savimi atsivesk ir poetą, veltėdi!
Vinterio sodas
Sandėliuke žybsėjo lempelė, o tie mažyčiai kūnai švietė baltai kaip mėnulis. Jie plūduriavo formaline ir buvo iškilę iki pat indų viršaus. Ant uogienei skirtų etikečių buvo močiutės ranka užrašyti metai ir tiksli netekties data. Akis išplėtęs žiūrėjo Antonas į juos ir lygino tai, ką matė dabar, su tuo, kas jam jau buvo žinoma iš senelio anatomijos atlasų. Ten buvo vos piršto storumo dariniai, jūros arkliuko dydžio, o žmogiukas už stiklo lietė suspaustais kumšteliais diafragmą ir atrodė, lyg jo širdis nebūtų nustojusi plakti.
Mano romanas su lietuvių kalba
Aš tik pradėjau mokytis lietuvių kalbos ir nuėjau į kavinę su lietuviu vaikinu. Tai buvo rudeninių šalčių laikas – karšto vyno laikas Vilniuje. Gudiškai sakome глінтвайн, bet lietuviškai tai bus karštas vynas. Kai padavėjas priėjo ir paklausė, ko mes norėtume, aš drąsiai, nuoširdžiai ir greitai atsakiau: „Karštas vyras!“
Šešėlių pašlovinimas
Visa japoniško stiliaus kambario estetika randasi tik iš šviesotamsos ir iš nieko kita. Pamatę japonų kambarius, vakariečiai nustemba dėl jų paprastumo: girdi, ten tik pilkos sienos ir nėra jokių dekoracijų – ir tokia jų nuomonė pagrįsta, bet tai įrodo, kad jie negali įminti šešėlių mįslės. Prie kambarių, į kuriuos jau ir taip vargiai patenka saulės spinduliai, iš lauko pusės mes statome prieangį ar aplink namą įrengiame verandą, taip dar labiau atitolindami šviesą.
Ratas
Tarkim, atsitinka tokie dalykai: bibliotekose metų metais nesilanko skaitytojai, knygynai tušti, koncertų ir teatrų salėse ant kėdžių nusėda dulkės. Ateina didžiosios tylos metas. Kaip po paskutinio karo. Tauta susitaiko su desperacija, užvaldo visuotinė apatija. Vyriausybėje kultūros ministro kėdė tuščia. Per kadaise vykusias šventes didžiosios sostinės aikštės tuščios…
Bykovas apie Glück: „Jos kūrybą laikau imitacija“
Šiandien pasaulyje, manau, yra dešimtys tūkstančių poetų, kurie visiškai pagrįstai galėtų į tai pretenduoti, ir man apmaudu būtent dėl to, kad Louise Glück vadinama poete, neturėdama tam jokio šimtaprocentinio pagrindo.
Burbulai ir srovės
Sunku nepritarti, kad laiko stoka ir prastas gebėjimas reflektuoti gyvenimą, stengiantis save suprasti, daro šių laikų žmogų labai pažeidžiamą. Atveria prielaidas jaustis vienišam tarp žmonių. Jausmų nepažinimas ir neturėjimas laiko, kada juos išgyventi, glaudžiai siejasi su nerimo sutrikimais, liūdesiu, kūno skausmais.
