Literatūra

MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (19)

Dieną, naktį, sapnuose, prie vaišių stalo, tualete… visur visur rašau savo protingavimus.
Susišnekėti su manim nebeįmanoma:
– A? Kas? Kur? Kada? Ką?
Tokie dabar mano atsakymai į klausimus.
VYGANDAS RAČKAITIS

Sengirės parabolės

Rudenėja. Voratinklių šilkuose supasi pirmieji pradėję gelsti ir kristi beržų lapai. Įsaulyje, atšlaimo žolėje susirangęs it begalybės ženklas miega žaltys. Durpžemio spalvos, kone pusantro metro ilgio. Miega jis budriai. Išgirdęs mano žingsnius sunerimo, nusmelkė mane savo juodų nemirksinčių akių žvilgsniu ir nuvinguriavo slėptis po malkų rietuve daržinės pasienyje.

PAULA URBONAITĖ

Žinoma, mes laimingi, ypač

…kai tu paskambini į duris ir aš tave įleidžiu. Nelaukiau tavęs, tai akivaizdu, bet tu nieko nesakai. Mūsų santuoka sėkminga. Kad ji tokia bus – galima įtarti nuo tada, kai nusprendėme nedėvėti žiedų.
– Gal ką nors užsisakom? – paklausi.
– Aš soti.
NIKOLA ŠANTA

Panonijos pabaisa

Ravėti savo vynuogyną man ne darbas, o vienas malonumas. Traukiu platų kaplį per minkštą žemę, saugodamas, kad nepažeisčiau gležnų dvejų metų vynmedžių šaknų. Jei pasitaiko sukietėjęs žemės grumstelis, aš jį sutrupinu bukąja kapliuko dalimi, o paskui atsitiesiu ir papurtau vynmedžių šakas. Vynuogynas nėra didelis, bet gražus, nes jis yra mano. Jis liks vaikams.

VIDAS POŠKUS

Sibiras. Cerkvės bombardavimas

Visa tai vyko pačioje eilinio pilietinio karo pradžioje. Kaip paprastai būna – niekas net nenutuokė, jog gyventojai jau yra susipriešinę taip, kad vienos grupės prieš kitas pakėlė ginklus. Tarnavau tuo metu rusų kariuomenėje paprastu eiliniu. Būdamas lietuvis, į tą tarnybą žiūrėjau atsainiai, net skeptiškai, tačiau įsakymus ir nurodymus atlikdavau pareigingai.

IRENA ALEKSAITĖ

Witoldo Gombrowicziaus kelias pas Lietuvos skaitytoją

Man Gombrowiczius, be to, kad yra išties sudėtingas autorius, pirmiausia labai įdomus. Pasirašyčiau po kiekvienu jo žodžiu, o nuostabiausia jo savybė – bent jau man – ta, kad jis visiškai laisvas – myli tėvynę tiek, kiek myli, o ne kiek reikia, mėgsta tai, ką mėgsta, o ne ką reikia mėgti, kad pajunta mažiausią netikrumą, apgaulę, apsimetimą – ir garsiai apie tai pasako.

PATRICIJA GUDEIKAITĖ

Dimensijos, Fridai

„mano žemė kraujuoja –
aš įaugu į ją –
mėtosi tirpstančios –
cukrinės kaukolės.“

Du lenkų poetai [Piwkowska, Sendecki]

mirties civilizacija
ėmė ir tapo
šiukšlių civilizacija
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Kelios poezijos knygos

Festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ ruošdamasi pristatyti per metus išėjusias poezijos knygas suvokiau, kad nepajėgiu aprėpti visų. Beje, gyvenimas gerėja, nes jų išleidžiama vis daugiau (net ir vertimų!). Todėl dalinuosi pasvarstymais vos apie keletą.

IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Pesimizmo ir poezijos dvelksmas

  Estų literatūros klasiko Jaano Kaplinskio (1941–2021), kūrusio ne tik estų, bet ir kitomis kalbomis, eilėraščių rinkinys „Balti drugiai nakties“ pasirodė 2014 metais, parašytas rusiškai. Pratarmėje „Pradžioje buvo Lermontovas“ (p. 9–11) autorius atskleidžia savo santykį su rusų kalba ir poezija, vadina save modernistu, Elioto ir Rimbaud sekėju bei tradicionalistu, besižavinčiu finougrų ir slavų liaudies poezija, pripažindamas, kad verlibras ir laisvosios…