Literatūra
Kam skambina gūranti varpinė
…literatūros ateitis – formos ekonomija. Ateinančio šimtmečio „Karas ir taika“ bus ne didesnė kaip du šimtai puslapių. Ar dar mažesnė – turint omenyje, kiek dėmesio skaitytojas gali skirti knygai savo daugiašakiu laisvalaikiu. Ji bus Becketto „Malonas miršta“ arba eilėraščio ilgumo. Tiesą sakant, manau, kad literatūros ateitis priklauso jos ištakoms, tai yra poezijai. Štai kodėl mano profesijos žmogui „šiandieninis atšiaurus kultūrinis klimatas“ atrodo visai malonus.
Mūsų kunigaikštis ir chanas
Ir rusų socialinis tipas – kaip įkalta: valdžia – ji visada paims viršų. Arba išlaižysi – arba žūsi. Valdžiai – lankstykis, pataikauk, meilikauk, duok kyšius. Bet kad tavo pavaldiniai savo vietą žinotų! Nes kitaip – suės tave pavaldiniai ir nė velnio negerbs. Tokia jau padermė.
Tragedijos
Apie (mano) skaitymą
Kai imuosi ką nors skaityti, pirmučiausia, savaime suprantama, išvystu raides. Todėl protarpiais prisimenu kadaise Gintaro B. parašytus maždaug tokius žodžius: kai senovės lietuviai pirmą sykį pamatė raštą, jie jokiu būdu neįstengė suvokti, kaip kvaili ženkleliai gali perteikti protingą mintį… Pasirodo, gali. Kadangi pajėgiu skaityti trimis kalbomis, tai, atsivertęs, pavyzdžiui, atsitiktinai pasičiuptos knygos puslapį ir metęs žvilgsnį į tuos kvailus ženklelius, sugebu, net neskaitydamas iš jų sudarytų žodžių, daugmaž sumoti, kokia kalba parašytas tekstas.
Nuo jo viskas prasidėjo
Gintaro Grajausko naujo poezijos rinkinio pasirodymas po ilgokos pertraukos (neskaitant 2020 m. LLTI „Gyvosios poezijos“ serijoje išleistos rinktinės „Kaip viskas buvo“) – rimtas įvykis lietuvių poezijos padangėje. To paties Grajausko, nuo kurio viskas prasidėjo, t. y. Grajausko, kurio pirmosios eilėraščių knygos tapo buitinės siužetinės poezijos klasika…
Akmeizmo rytas
Viduramžiai mums brangūs tuo, kad pasižymėjo ypatingu ribų ir pertvarų pojūčiu. Jie niekada nemaišė skirtingų planų ir į anapusybę žvelgė itin santūriai. Taurus racionalumo ir mistikos mišinys bei pasaulio, kaip gyvos pusiausvyros, pojūtis daro mus giminingus su šita epocha ir skatina semtis jėgų iš kūrinių, iškilusių romanų žemėje apie 1200 metus.
Simbolizmo palikimas ir akmeizmas
Čia Dievas tampa Gyvuoju Dievu, nes žmogus pasijuto vertas tokio Dievo. Čia mirtis – uždanga, skirianti mus, aktorius, nuo žiūrovų, ir vaidinimo įkarštyje mes niekiname bailų žvilgčiojimą – kas gi toliau? Kaip adamistai, mes šiek tiek miško žvėrys ir bet kokiu atveju neatsisakysime to, kas mumyse yra žvėriška, mainais į neurasteniją.
