Literatūra

Ką skaityti: Abdulrazako Gurnah knygos

Trys Švedijos akademijos Literatūros komiteto nariai pateikė rekomendacijas, nuo kurių romanų pradėti pažintį su šio autoriaus, iki premijavimo ne itin žinoto už Britanijos ribų, kūryba.

DANIELĖ ŪSELYTĖ

Sugrįžtanti atmintis: moterų liudijimai apie Holokaustą

Anetos Anros dokumentinė apysaka „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“ atskleidžia dviejų skirtingų kartų moterų – Kauno geto ir Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinės Juditos Zupavičienės-Sperlingienės ir žydų gelbėtojos Janinos Strużanowskos dukros Hannos Strużanowskos-Balsienės – gyvenimo ir išlikimo istorijas.

ARTŪRAS DUBINSKAS

Plasnojant per rūką

„Žmogus, nes ne paukštis“, – taip žaismingai prisistato debiutuojantis apžvelgiamos knygos „Rūko dugnas“ autorius Edvinas Valikonis. Ką nors žaismingo pabandysiu pasakyti ir aš. Taigi, mieli skaitytojai, užsimerkite ir įsivaizduokite, kad ši apžvalga – tai visai ne apžvalga, o laidos „Visatos paslaptys“ serija, ir kad netrukus išgirsite raminantį Morgano Freemano balsą.

EVELINA KASIULEVIČIENĖ

Senatvė išvyksta antradienį

„Siunti mane į nukvakusių senučių namus, nes visi galvojate, kad esu šlykšti senbezda, ir, turiu pasakyti, žvelgiant iš jūsų požiūrio taško esate teisūs“, – lepteli romano veikėja Mariana Leterbi savo sūnui vardu Galahadas. Ši citata, mano manymu, leidžia įsivaizduoti, apie ką bus [...] Leonoros Carrington (1917–2011) knyga „Klausymo ragelis“ (1974)…

Įkvėpimas. Aukščiausiojo kodas. Vertybių sistema

 

Latvių rašytojų atsivėrimai

ALFONSAS JONAS NAVICKAS

Smėlio knyga

Atverčiau smėlio knygą –
Meilės eilėraščiai.
Rašyti pradėta
Dar
Prieš
Mūsų erą:
Erotinių,
Ilgesingų…
NIDA TIMINSKAITĖ

Eilės

tupiu kaip prancūziška varna
smėlio platybėse
marių spindintis švinas
horizontas – šiurkščiai suverptas siūlas
ilgesingas pūkuotas žydėjimas
akompanuoja vėjui
kopų tolimas artumas
braižo būties žemėlapį…

Iš lenkų poezijos [Wat, Miłosz, Kofta]

Jo senatvė sutapo su skalsos metais.
Nebuvo nei žemės drebėjimų, nei sausros, nei potvynio.
Rodės, jog išsilygina metų laikai,
Jog žvaigždės ryškėja, o saulė šviesėja.
Net atokiausios provincijos nekariavo.
Kartos augo artimiesiems paslaugios.
Niekas nesišaipė iš gerosios žmogaus prigimties.
GALWAY KINNELL

Žiūrėti į tavo veidą…

Žiūrėti į tavo veidą,
tau pasirengus išeiti,
tai lyg besaulę dieną
priklaupus prie seno paminklo
bandyti įskaityti baltam akmeny
iškaltą eilėraštį.
ANDRIUS PULKAUNINKAS

Prie viešojo kelio

Scenoje spengianti tyla. Visi laukia, kol pasirodys Marcelijus. Marija sugalvojo statyti spektaklį pagal Marcelijaus Martinaičio „Pilkapį“. Jis vadinasi „Prie viešojo kelio“. Jau po septynių penkiolika, o Marcelijaus vis nėra. Reikalingas jo leidimas, palaiminimas. Prie scenos tarp kolonų padengtas stalas su sausainiais ir arbata – aktoriams vietos iš šonų, o Marcelijui – galustalėje.