Literatūra
Apie sniegą
Šiandien jau sausis. Ir vėl sninga. Kažkaip žiemiškiau nei tąsyk. Ubago kąsniais. Lėtai ir oriai. Snaigės siūbuodamosi pamažėliais leidžiasi žemyn ir kol kas netirpsta. O tolumoje, danguje už netoliese dunksančio daugiabučio, pietvakarinėje dangaus pusėje, pro tų milžiniškų snaigių procesiją lyg prasimuša kažin koks vos ne vos įžiūrimas raudonis… Bet aš žinau, žinau: neilgtrukus sniegas ims silpti. Ir dar žinau: silpdamas jisai ims tirpti. Ir dar žinau: vieną (nebūtinai šį) sykį aš būsiu jo kompanionas…
Optimizmo vasara, arba Kelios diletantiškos literatūrologo pastabos apie istoriko bestselerį
Černiausko knygos pavadinimas labai tiksliai ir giliai paliečia kolektyvinę traumą – 1940 m. Lietuvos okupaciją ir aneksiją, sprendimą nesipriešinti, besąlygišką Sovietų Sąjungos ultimatumo (1940 m. birželio 14 d.) priėmimą.
Prekyba knygomis: trumpa istorija
Nuo XVI a. Senos krantinėmis nusidriekė ilgos bukinistų knygynėlių ir prekystalių eilės. Neatsitiktinai paryžiečiai Seną vadina upe, tekančia tarp dviejų knygų lentynų. Iš pradžių šią gaivališką prekybą knygynų savininkai sutiko priešiškai, naudotų knygų prekeivius laikydami nesąžiningais konkurentais. 1577 m. karališkuoju dekretu bukinistai buvo prilyginti vagims.
užstrigę
Delčia
Apie vaikystėj mirusius draugus
Protingavimai (22)
Netikiu, kad Dievas žemę sukūrė žmogui. Tikiu, kad žmogus yra žemės liga, ir žemė kovoja su juo darydama jo gyvenimą nepakenčiamą.
Užrašai ant servetėlės suskilinėjusioms lūpoms šluostyti
Pasaulio antinksčiai išskiria adrenaliną, aš žiūriu, kaip prisiimi jį lyg savą, nes kitaip nemoki ir nemokyta. Pastebiu, kad kai pavargsti ir išalksti, mes tampam panašios – vienodi nuogi užaugę vaikai su plaukuose įsivėlusiais pušų spygliais ir keliom neištirpstančiom snaigėm, glostantys savo pašiurpusią odą, prašantys jos netyčia neįskilti; mūsų gyvybės indas turi savybę greitai ištuštėti vos tik truputį prarėžus plonytį…
Kaukės
„Nebijoti susirgti, rizikuoti apsikrėsti – tai barbariška drąsa. Civilizuoto žmogaus drąsa – bijoti apsikrėsti ir kiek įmanoma vengti pavojų. Taip, keistuoliška vaikštinėti su kauke, kai jų jau beveik niekas nebedėvi. Bet tai ne bailumas, o civilizuoto žmogaus drąsumas“, – aiškinausi draugams. Ir pats širdyje truputį tuo tikėjau.
Naktinis sargas
Jis parašė nevilties kupiną laišką senatoriui Miltonui R. Jangui, bandydamas po nuoširdumu paslėpti savo paniką. Apie antrą nakties jis užsnūdęs trinktelėjo galva į stalą. Tada prisivertė atsistoti. Tebūna prakeiktas, jeigu užmigęs darbo metu susitrenks galvą iki sąmonės netekimo. Tomas vožtelėjo sau, tačiau išsibudinti tai nepadėjo
