Literatūra
Medžių vargonai
Palaton krinta dangus
Pilkas, sunkus ir šaltas.
Artėja, slegia, užgrius
Užuolaidų skausmas baltas.
Purvinas sniegas kieme,
Juodos šakos jau minga.
Pražys man vyšnia ar jau ne?
Taip skaudžiai sninga ir sninga.
Susitikimai
Apsireiškimas
Tau užima kvapą
Ilgai tai netrunka
Tapt kūnu tavuoju
Staiga nieko nelieka
Kas nebūtum tu
Auksinis dubuo
Nokinantis šviesos kiaušinį
Tarp klubų
Nepageidaujamas
Sargyba užstoja man kelią.
Viršijau amžiaus cenzą.
Esu kilęs iš šalies, kurios nebėra.
Dokumentai netvarkingi.
Trūksta antspaudo.
Reikia dar vieno parašo.
Nemoku kalbos.
Neturiu banko sąskaitos.
Neišlaikiau stojamojo egzamino.
Rašymas
pleistras
knyga
dievas
štai
taip
Ukrainietiški eskizai
Pakeliui moterys išsikalba, kad jos ukrainietės, kad pabėgo nuo karo, rado prieglobstį mūsų mieste.
Ateiname į galeriją. Vaikai krūpčioja pamatę vyrų būrelį. Paprašau darbuotojos, kad į tualetą leistų vaikus, lydimus vienos moterų. Kita moteris paaiškina, kad vaikai bijo vyrų.
Užgavėnės
Vaikystėje mudu su tėvu buvome kaip broliai. Niekada nevadinau jo tėčiu, visad tik vardu – Sašas. Mama bandė atpratinti nuo šio įpročio. Nesupratau kodėl. „Tėvas“ – tai žmogus, kuris nurodinėja ir baudžia, šitaip elgėsi daugelio draugų tėvai. Sašas niekada manęs nebaudė, net kai iškrėsdavau pačią didžiausią kvailystę.
Nuotrupos iš mano pirmosios jaunystės prisiminimų
Ponia seniūnienė retai kada išvykdavo iš namų, bet jos ekipažą žinojo visa Varšuva: angliška riešutmedžio karieta paauksuotomis lingėmis, baltu velvetu išmuštu vidumi; pora baltų žirgų ilgomis uodegomis, aptingusių dėl amžiaus.
Odė neoliberalizmo džiaugsmui
10 valandų darbo „Ozo“ prekybos centre.
Nėra minčių apie sąlygų pagerėjimą, kitais metais irgi nuoma brangs,
„Vilkyškių“ tepamas sūrelis kainuos 2 eurus, „Maxima“ mažins kainas.
Arba
„Vinted“ forumo moderatorius ir kavytė su biuro dalbajobu, kuris visada nešioja šviesiai mėlynus marškinius.
Krikščioniškos perspektyvos pasaulinės krizės metu
Mes, priešingai, gyvename nereligingame pokrikščioniškame pasaulyje, kuriame krikščioniška žinia buvo sakyta ir persakyta tiek kartų, kad tapo visiškai bereikšmė: žmonių ausys užsiveria Dievo žodžiui anksčiau, nei jis yra ištariamas. Šiose sąmonėse krikščionis nebesiejamas su naujumu ir kaita – tik su nepaslankiomis atgyvenusiomis struktūromis.
Kodėl taip? Ar tik dėl to, kad per dvidešimt amžių nusidėvėjo krikščionybės dvasinis naujumas? Žmonės jau ne kartą girdėjo Evangeliją ir ji jiems pabodo? Ar vis dėlto taip nutiko dėl šimtmečiais besitęsiančio pačių krikščionių elgesio – krikščioniškos žinios nepaisymo ir juodinimo?
●
Kaskart vis po gėlę, pasauliui jis žavesį kėlė,
Juo dengėsi visa, kas gyva, tarytum šventybės skraiste.
…Ir verkia šiandieną ne vien Tado Tumo jaunėliai,
O vaikas kiekvienas, belaukiantis tėčio skambučio iš ten.
