Literatūra

DOVILĖ BAGDONAITĖ

Nakties keliautojai

Kartu migruodavome į šiltai ošiančius paplūdimius
ar kurortinių miestelių bibliotekas, kad galiausiai ištirptume baltame triukšme.
Deja, nepavykdavo pasiekti tikslo.
Ta pati diena tęsdavosi.
RENATA ALAUSKAITĖ-MIKALAINIENĖ

Sunki rašyba

Ačiū verkia su nosine
Kosinusais atsikosime
Sinusuose apgultis
Temsta už lango naktis
BOURBON BUSSET

Tėkmės nešamas

Ar patekus į upės žiotis mane dar išneš į atvirus vandenis? Aš nieko prieš perplaukti vandenyną vienas. Bet kas toliau? Baigsis tuo, kad, išmestas į krantą, sutrūnysiu kokiame nors užutėkyje. Saulė maloniai šildo. Upe leidžiuosi greitai, bet neskubu. Jaučiuosi lyg valdovas, žengiantis tarp savo prasiskyrusios miestelėnų minios.

MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (24)

– Pomidoras yra.
– Iš kur žinai?
– Aš jį matau.
– Tai ir sakyk – „aš matau pomidorą“, o ne „jis yra“.
SKAISTĖ ŠAUMANAITĖ

Bukinistės istorijos (2)

– Sakykit, gal turite Gavelio „Jauno menininko… nu ten to Doriano… dienų portretą“?
– Gal kažkur laikot atsidėję Škėmos „Dievų mišką“?
– Kur čia galėčiau rasti Koršunovo „Žuvėdrą“?
– Ieškau Dantės „Pramano“.
KOSTAS POŠKUS

Sapnai ir tikrovė

  Išeinate iš kažkurio pavasarinio šeimos susibūrimo, kaip būdavo įprasta, į Nemuno krantą. Jisai sraunus teka, mes sotūs ir laimingi einame neskubėdami, šnekučiuodamiesi nieko neįpareigojančiomis temomis – pašnekesiai apie nieką. Mūsų draugija išsiskirsto mažomis grupelėmis: plepančios moterys tolsta ir pradingsta tamsuojančiame miškelyje, atsiliekantis vyriškis su nenuorama vaikeliu lieka kažkur už tavęs. Stengiesi išlaikyti ryšį tarp jų, šnekučiuojiesi su sutiktomis žygeivių…

AUGMINAS PETRONIS

Nugalėtojas

  Tvankioje betoninio daugiabučio svetainėje prie išblukusiais gėlėtais tapetais nuklijuotų sienų glaudėsi suklerusios lentynos, nukrautos sovietmečiu išleistomis knygomis, žurnalais „Modelist konstruktor“ ir įvairiais tautinių motyvų menkniekiais. Nuo palubės kambarį stebėjo dulkėtas molinis Vytis, kurio šypseną slėpė ūsai ir šarvų antsmakris. Senelis užsidėjo akinius. – Dabar žiūrėk, – pasakė. – Stumi karaliaus pėstininką į priekį. Per du. Atsidaro kelias rikiui –…

GEORGI GOSPODINOV

Liūdesio fizika

Eric Ravilious. Potvynis prie Luiso. 1935
Palapinės viduryje stovi geležinis narvas, maždaug penkių šešių žingsnių ilgio ir kiek aukštesnis už žmogų. Ploni metaliniai virbai ėmę tamsėti nuo rūdžių. Viename narvo kampe patiestas čiužinys ir stovi nedidelė trikojė kėdutė, kitame – kibiras vandens, paskleista šiaudų. Vienas kampas skirtas žmogui, kitas – žvėriui.
Minotauras sėdi ant kėdutės, nugarą atsukęs į žiūrovus. Šokiruoja ne tai, kad jis panėši į žvėrį, o kad kažkuo panašus į žmogų. Šiurpina kaip tik tai, kas žmogiška. Jo kūnas berniukiškas, visai kaip mano.

Alvis Hermanis: neketinu niekur išvažiuoti!

Tikėtis iš menininkų kokių nors drąsių gestų kritiniais momentais – beprasmiška. Viskas krypsta kitaip. Mes tą puikiai matome ir šiandien Ukrainoje: patriotizmo ir vyriškumo, tiesiog žmogiškumo kartelė, kurią užkėlė ukrainiečių tauta, miesčioniškai civilizuotajai Europai, kur vyksta kažkokios anoniminės miesčioniškos akcijos, nėra suprantama.

NIKOLA ŠANTA

Kariesas

Rusijos prezidentas elgiasi kaip išlepintas ir pasipūtęs berniukas, kuris skriaudžia ir muša kitus vaikus, neleidžia jiems žaisti ir normaliai gyventi, nes tik jis vienas turi teisę į orų gyvenimą. Visi kiti aplink tiesiog turi būti jam pavaldūs. Šis pasipūtęs vaikėzas nėra kūrėjas, o tik slaptųjų tarnybų agentas, kurį, jam būnant savo valdžios viršūnėje, tiesiog įžeidė Ukrainos žmonių orumas [...]