Literatūra
Pasakojimas apie mano žmoną
Protingavimai (25)
Sergančio pastato sindromas
Dabar, kai viską iš naujo atsimenu, atrodo, kad tai buvo iš esmės pernelyg pavojingas kambarys augančiam smalsumui, kurio tėvai sienoje niekada nebūtų galėję pažymėti pieštuku taip, kaip žymėdavo mudviejų ūgius, mums su Edžiu kaskart klusniai išsitiesus prie durų staktos. Šiandien jau žinau, jog tuo metu visi gyveno panašiai, todėl neabejoju, kad daugumos ši istorija nesukrės.
Moris
Atidaviau morį į zoologijos sodą. Kai grįžau namo, iš pradžių Lilė be garso verkė, tada piktai švokštė, paskui užsidarė savo kambaryje ir nepasirodė vakarienės. Temstant išėjau į mansardą ir kurį laiką išsiblaškęs spoksojau į kačių ėdalo likučius baltame plastikiniame dubenėlyje. Katinas nesirodė jau dvi dienas ir mane tai šiek tiek neramino. Į kaimynų kiemą įsuko surūdijęs pikapas, šaligatviu pralėkė…
Tėvas
Čiurlių vasara
Vasaros, kaip ir kiti metų laikai, nepriklausomai nuo mūsų valios ir norų kartojasi, atmintyje susilieja į ištisinę grandinę, keičiamės tik mes. Tam nereikia žiūrėti į veidrodį, tikrinti paso duomenų, tereikia pasirausti savo atmintyje ir paieškoti praėjusiais metais veiktų ar nenuveiktų darbų, pabandyti prisiminti tuometines nuotaikas, išsipildžiusius ar neišsipildžiusius norus, kad pajustum praeinančio laiko tylų šiurenimą. Asmeninė patirtis rodo, kad…
Netikros odos lagaminas
Kugenumos užrašai
Vaikštinėdamas vienas aptikau namą su dantisto iškaba. Bet kai po poros dienų ėjau pro ten su žmona, jo jau nebuvo matyti. Aš tvirtinau, kad jo tikrai ten būta, žmona – kad tikrai nebuvo. Paklausėm uošvienės. Ta atsakė, kad tokio namo nėra. Bet vis tiek esu tikras, kad jis ten buvo. Žodis „dantys“ buvo užrašytas senoviniu rašmeniu, o greta ir skiemeniniais rašmenimis užrašyta „Dantistas“ – jau vien dėl tos neįprastos iškabos žinau, kad man nepasirodė. (Tai nutiko po to, kai čia išsinuomojome vasarnamį.)
Knygnešė Uršulė Donėlaitė Juozui Tumui-Vaižgantui per valdininkės Šlapelytės malonę, 1928-08-08, Skuodas
Garbė Jezui Kristui! Gerbiamas kun. Tumai Aš esu Uršulė Donelaitė. Kreipiuosi prie Tamstos su prašymu. Nuolankiau prašau išklausyti manęs senutės. Prašau, žinoma, jei ne per daug nuvarginsiu, pasirūpinti del manęs knygnešės pencijos, arba nors pašalpos. Manau, kad Tamsta dar prisimeni t[u]os vargingus laikus lietuviškos spaudos, lietuviško rašto? Kada Tamstos paliepimu ir A. A. kun. D. Tumo, Šakės…
Aiškios linijos neaiškumai
Naujasis Nijolės Daujotytės jautrių, meditatyvių eilėraščių rinkinys „Aiški linija“ primena, kad poezijoje be intuityviai suvokiamos potekstės žodžiai tampa nepaveikūs ir greitai užmirštami, nes tai, kas lieka anapus žodžio, apsaugo kalbėjimą nuo paviršutiniškumo.
