Literatūra

NATSUME SŌSEKI

Sanširas

Toshiro Kawasės ikebana
Sanširui nė į galvą nebūtų šovę, kad po Japonijos–Rusijos karo dar įmanoma sutikti tokių žmonių. Stačiai neįtikėtina, kad tai japonas.
– Bet juk Japonija vis sparčiau vystysis, – paprieštaravo jis.
Tačiau ūsočius rimtai atrėžė:
– Japonija žlugs.
Jei kas drįstų taip kalbėti Kumamote, išsyk gautų į kaulus. Gal net būtų suimtas už tėvynės išdavimą. Sanširas užaugo aplinkoje, kur nė atokiausioje smegenų kertelėje nebuvo įmanoma galvoti tokių dalykų. Jis pamanė, kad galbūt ūsočius, pasinaudodamas jo jaunyste, tyčiojasi. Tas ir toliau sėdėjo išsišiepęs. Bet kalbėjo kuo ramiausiai. Nesumodamas, kaip jį suprasti, Sanširas pasidavė ir nutilo. Vyras tęsė:
ALEKSEJ KAMENSKICH

Kaip skirtingų šalių piliečiai išgyveno tamsius laikus: 5 knygos

Jasperso nuomonė vienareikšmiška: bet kurios valstybės piliečiai yra atsakingi už tai, kaip juos valdo. [...] Būtent „atsakingi“: kaltė nukreipta į praeitį (kalti jaučiamės dėl to, ko nepadarėme ar padarėme), o atsakomybė nukreipta ne tiek į praeitį, kiek į dabartį ir ateitį…

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

Apie romaną, kuris patiko

Kad norėtum romaną skaityti, reikia, kad jis patiktų.
Kad bandytum ką pasakyti, turi sudominti ir kaip tekstas.
Latvio Andrio Kalnozolo romanas „Mane vadina Kalendorium“, išleistas 2020 metais, o dabar jau ir Lietuvoje, ir patiko, ir sudomino.
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Oi jūs knygos, knygos

Suprantama, kodėl populiaru ir verčiama: veikia kaip beletrizuota biografija. Vykusiai aprašyti kankinimai, kurie ir kaip faktologija sukrečia. [...] Nuostabiai sukomponuota pabaiga: auka taip prisiriša prie kankintojo, kad nebegali gyventi be jo. Alkoholizmo reiškiniai vaizduojami tiksliai it gamtos kūnai mažųjų olandų drobėse.

ALMA RIEBŽDAITĖ

Pragaro prieangis

užplikyta kava šįryt nusišypsojo,
visada laimės
drungni žmonės,
jie visko bijo,
prie visko prisitaiko,
yra nuolankūs,
visais laikais išsaugo
prarastą gyvybę
DUNYA MIKHAIL

Kaulų maišelis

Kokia laimė!
Ji surado jo kaulus.
Kaukolė irgi maišelyje,
maišelyje jos rankoje,
maišelyje kaip kituose maišeliuose
kitose virpančiose rankose.
MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (26)

Nutapiau „rėkiantį“ 75 × 60 cm paveikslą ir pastačiau ant sofos atlošo. Susirinko žmonės. Nė vienas iš jų nepastebėjo mano paveikslo. Kitą kartą ant atlošo padėjau sauso raudonojo vyno butelį. Atėjusieji pamatė vyno butelį ir krykštė iš džiaugsmo. O man širdį skaudėjo.

LAURYNAS LATVIS

Rudens gėrybės

Pirma prie durų atrasta dėžutė jokių keistenybių nežadėjo. Atrodė, paprasčiausias siuntinys iš didžiausio pasaulyje prekybos internetu tinklo. Ir adresas užrašytas teisingas. Tik adresatas niekam iš mūsų, tuo adresu gyvenančių, nežinomas. Arthur Hardy. Tvirtas vardas ir pavardė, pamaniau. Stipriai skamba, kai balsu sau garsiai pasakai. Nunešęs padėjau užpakalinėje verandoje ant grindų.

ILONA KOZIK

Trys siaubaitės pasakaitės (3)

Vieną gražią saulėtą dieną (ypač giedrų dienų papartis nemėgo) miške pasirodė mergina su tatuiruote. Papartis iš pradžių nekreipė į ją dėmesio, nes nemažai jau matė ir merginų, ir tatuiruočių. Bet jai prisiartinus sustingo – netgi vėjas nesugebėjo jo pajudinti. Merginos koją puošė paparčio lapas! Ne visai tokios žalios spalvos kaip jis pats, beeet… Paparčiui kilo įtarimas. Ji galėjo būti iš tų ieškotojų, kurių jis taip bijojo.

SKAISTĖ ŠAUMANAITĖ

Bukinistės istorijos (3)

– Sveiki, norėčiau grąžinti knygą, užvakar pirkau.
– Aha, pamenu. O kas nutiko? Vis dėlto sunkiai įskaitomas šriftas?
– Ne dėl to. Ne. Matote… Čia apie meilę… Trise. Man nebeaktualu. Savo atšokau jaunystėj.