Literatūra
Pranešimas genčiai
Jo oda suraižyta lopais, snukis
nudyžtas, pėdos be pirštų!
Jis nesikarsto po medžius! Prieš dėdamas
ką į burną, apsvilina!
Bėkite, broliai, bėkit
nuo šito svečio iš praeities!
Šitaip raportavo beždžionė,
pirmoji išvydusi Darviną.
Pirštai
– Mama, sakei, kad galėsiu žiūrėti „Monstrų vidurinę“, – priekaištingai mane nužvelgia dukra, ir netarusi nė žodžio aš nueinu ieškoti televizoriaus pultelio.
Kol vaikas žiūrės filmuką, turėsiu laisvą pusvalandį ir galbūt spėsiu išversti kelias pastraipas. Nors ne, geriau baigsiu rašyti prozos kūrinį, kurį ketinu pavadinti „Pirštai“.
Rytas ir vakaras
Visą žiemą V… mieste šnekėta tik apie šambeliono F. [namų] prabangą. Moka gyventi – gyrė – parsigabeno dailiausią sidabrą iš Paryžiaus. Virėjui moka dešimt dukatų per mėnesį. O kokie trumai! Baldai – iš Hamso Peterburge, kilimai angliški ir t. t.
Alice B. Toklas autobiografija
Žiemai dar nepasibaigus Gertruda Stein su broliu jau tiek įsibėgėjo, kad nutarė žengti dar toliau ir nusipirkti didelį sezaną, o tada jau sustoti. Tada jie jau sueis į protą.
ciklas apie valstybinius brandos egzaminus
jis įrodo, kad moka rašyti.
jis įrodo, kad moka skaityti.
jis sudeda visus reikiamus skyrybos ženklus.
jis remiasi dviem privalomos literatūros kūriniais
arba vienu privalomu ir vienu kontekstiniu,
jei tai samprotavimo rašinys.
Birželis, vasaros pradžia
Prakurų deginimo greitį lėtina ir tai, kad iš patirties žinau, jog tarp tokių popiergalių gali pasitaikyti kas nors svarbaus – pamirštas dokumentas, jau nebegaliojantys piniginiai banknotai ar šiaip kas nors primenantis šlovingą praeitį. Taip atsitiko ir šį kartą: radau neišvaizdžiame voke prieš septyniolika metų gautą laišką su atgaliniu prancūzišku adresu.
REC
![Claire Aho. Kompresorinis šaldytuvas. Apie 1950](http://www.satenai.lt/wp-content/uploads/2024/04/Claire-Aho-Compressor-Refrigerator-c-early-1950s-c-JB-Courtesy-of-the-artist-and-The-190x107.jpg)
Visi žavėjosi, kol pamažu visi nuo giminių iki bendradarbių suvokė, kad paveikslėlis galėjo sueižėti bet kurią akimirką. Bet kurią akimirką Nikas galėjo tėkšti lėkštę į žemę. Sudaužyti stiklinę į stalą. Įkąsti padavėjai. Imti užgaulioti priešais sėdintį giminaitį arba pažįstamą žodžiais, kokių tokio amžiaus vaikui nederėtų nė girdėti. Atsikėlęs nuo stalo nutempti su savimi staltiesę – ne atsitiktinai, kad visi linksmai prisimintų per kitą šventę, o tyčia. Nelauktai, bet kurią akimirką. Toks mielas berniukas su varlyte, skyrimu ant šono ir iškrakmolytais marškiniais.
Kritikos strėlė Paulinos Pukytės pjesėje „Kalno poza“
Pjesė „Kalno poza“ sujungia pagrindines Paulinos Pukytės tekstų ypatybes – socialinę ir kultūros kritiką bei intertekstualumu grįstą montažo techniką, fragmentiškumą.
Vasaros gatvėje su Ona Miciūte
Vietoj topografinio žemėlapio – knyga, Onos Miciūtės autobiografinė apysaka „Pirmoji šakelė“. Žalias viršelis, kuriame rašytojos portretas, sovietmečio grafiko Eduardo Jurėno darbas.
Įžūlios eilutės apie rašymą
Nesunku pastebėti, kad vertimas primena meilę. Akivaizdu, kad tekstai verčiami ne vien tam, kad skaitytojai suprastų jiems nežinoma kalba parašytus tekstus. Jie verčiami iš kūrybinio džiaugsmo, iš savitos meilės. O kas gi meilę prilygintų laisvei? Juk meilė yra ne kas kita, kaip savęs atsižadėjimas, savo valios numarinimas.