Literatūra

J. M. G. LE CLÉZIO

Lobis

Henri Rousseau. Laivas audroje. 1889

Samaveinas atidarė juodąjį lagaminą. Jį tėvas buvo išsivežęs į užjūrius. Dailų lagaminą tvirtais apkaustais ir spynele su keturiais užšifruotais ratukais, atveriančiais dangtį tiktai tam, kuriam žinoma jo paslaptis. Samaveinas vienintelis žino tą paslaptį. Kiti namų gyventojai – jo dėdė iš motinos pusės, jo pusbroliai – paslapties nežino. Ir nežino, kas tame lagamine. Brangenybės, auksas, o gal banknotai? Taip jie mano. O Samaveinas patenkintas, kad jiems gali taip atrodyti. Kai jis nori atidaryti lagaminą, išeina iš dėdės namų ir patraukia per plynaukštę kuo toliau.

Geriausios knygos apie Ukrainą ir Rusiją: istoriko rekomendacijos

Šių metų pradžioje, dar iki plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą, redaktorė Sophie Roell apie šių dviejų šalių santykius pakalbino ukrainiečių istoriką profesorių Serhijų Plochijų (Serhii Plokhy), nuo 2007 m. dirbantį Harvarde, Harvardo universiteto Ukrainos studijų vadovą.

VIDAS DUSEVIČIUS

Sulaukus Mesijo

Viena vertus, Kulbako kūryboje veriasi tradiciniai žydų gyvenimo ypatumai. Kita vertus, organiškai susipina ir jungiasi „nauji“ to meto reiškiniai. Rašytojas kurį laiką gyveno Berlyne ir literatūrinį modernizmą sėkmingai derino su folkloru. Talentas – sukurti kažką naujo, išsaugant tradiciją ir kartu ją transformuojant. „Mesijas, Efraimo sūnus“ – apokaliptinė literatūra.

IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Paliesti sausą mėnulio veidą

Solveigos Daugirdaitės sudaryta šiuolaikinių Sakartvelo moterų apsakymų antologija „Sausas mėnulio veidas“ skaitytojams suteikia galimybę pažvelgti į itin poetiškus, išminties, švelnios ironijos ir humoro nestokojančius šios šalies kūrėjų pasaulius. Galima sakyti, antologija sudaryta taip, kad skirtingi moterų balsai lyg išauga vienas iš kito. 

GEDIMINAS MARTIŠIUS

Ar mes esam lietuviai…

Ar mes esam lietuviai
ar mes esame lietuviai
jeigu dėsim vieną kirtį
tai prarasim kitą
o jei kreipsimės į Lietuvą
tai gal būsim lietuviai

Iš klasikinės anglų poezijos

Kur tamsios jūros šniokščia ir gaudžia,
Juodymės tirštumoj, giliai giliai,
Pabaisa Krakenas ten snaudžia,
Nedrumsčiamai ramus, tik spinduliai
Nedrąsiai slysteli jo kūnu;
Jis rymo, milžinėm pintim aplipęs;
Ir stiebiasi aplink miškai polipų,
Vėduojančių lanksčiom galūnėm
Tingaus vandens žalioj bedugnėj…
VYGANDAS RAČKAITIS

Sengirės parabolės. Vasara

Niekada nepastebi, kada ir kaip ateina vasara. Tik pajunti, kad ji jau čia. Šįkart padvelkė vasara, kai pamačiau žydinčius putinus.
Baltuoja jie iš tolo, tarsi būtų apkritę sniegu. Net svyra žalios šakos. Svyra po plačiai aidojančiu gegutės kukavimu. Iškvėpina vakaro sutemas sunkiu ir svaigiu kvapu. Gal žemės prakaito?..
PAULA URBONAITĖ

Tai tik poezija arba ate ate

           Taigi ties keturiasdešimtmečiu ji nusprendė pradėti rašyti poeziją. Nes atsibodo jogos pamokos (buvo įsitikinusi, kad instruktorius ją kabina), nes atsibodo kulinarijos pamokos (buvo įsitikinusi, kad ir šefė ją kabina) ir – galiausiai – atsibodo vyras, kuris ties sava vidurio amžiaus krize sugalvojo įsitaisyti internetinę kažkokio-tipo-draugę. Ir čia, mąstė Jolanta, gali išgelbėti tik poezija.   Internete…

NERINGA DANIULAITIENĖ

Sandra

  Sandra jau nebepamena, kada ir koks buvo pirmasis mažytis pūkuotas kamuoliukas delnuose, atiduotas jai globoti. Tas spurdantis besąlygiškos meilės objektas. Ji tik prisimena, kad šunų prie būdos bijojo – net ir nelodami, rodos, net džiaugdamiesi ja, šie šokinėdavo lyg išprotėję, griebdavo už pirštų, dvokiančiais liežuviais taikydavosi lyžtelėti veidą. Bet Sandrai būdavo gaila jų, bėginėjančių puslankiu per grandinės ilgį išminta…

PETRAS RAKŠTIKAS

Pabudimai

Pabudo prie senojo kūno likučių. Nuplovė, nuvalė, papudravo, padažė, sudėjo likučius į karstą, įrėmino nuotrauką, pasiėmė atlygį, bet į barą nėjo. Nei pas panas, nei pas draugus, nei pasivaikščioti. Jam viskas nuo pradžios nepatiko. Nusipirko dažų, teptukų, drobės ir tapė, kol užsimiršo. Pasirašęs vėl tapė, tapė, kol tapo tapybos pasaulio žvaigžde.