Literatūra

VITALIJ KVITKA

Iš „Libello belli“

Raškos šunys pereina tarnaut į Ukrainą.
Šuo – ne žmogus, jo dvasios neapgausi.
– Turi užuost banderovcus tarp griuvėsių…
Šuo nusišypsojo ir pasakė: – Ne, neprivalau.
MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (29)

Skaitau dabar tūkstantį Sigito Gedos veidų ir liūdžiu.
Aš esu žmogiukas, gyvenantis sau ir savyje. Gaila man savęs.
Visa Būtis, nuo dangaus iki žemės, telpa „Strazde“.
HORACIO QUIROGA

Pūkinė pagalvė

Po trečios šio atkryčio dienos ji daugiau nebesikėlė iš lovos. Alisa vos beįstengė pajudinti galvą. Ji nenorėjo, kad jos lovą kas nors liestų, net nenorėjo, kad būtų keičiamas pagalvės užvalkalas. Ją apėmė baimė, kad sutemus į lovą ropščiasi pabaisos ir šliaužia antklode.

NIJOLĖ DRUNGILAITĖ

Knygius

  Pro langą nebuvo įmanoma žiūrėti, nes traukinys lėkė taip greitai, kad akys nespėjo fiksuoti vaizdų: vis kitas ir kitas, ir kitas – chameleono besikeičianti spalva, kartais žalsva, pilkšva, plykstelėjęs neonas, tolumoje šmėkštelėjęs melsvas dangoraižių kaladėlių rinkinys. Tik tada, kai po kojomis kažkas dejuodamas cyptelėdavo ir ritmingai trinksintys bėgiai pamažu nutildavo, išryškėdavo megapolio stotis su peronais, vaizdas tarsi ekrane sustingdavo,…

UVIS BULIONIS

Trumpa visų mūsų istorija

Mama lėtai praveria rūsio duris ir ranka moja man sekti paskui ją. Stačiais laipteliais imame leistis žemyn, o kai žengiu žingsnį nuo paskutinio laiptelio, staiga prieš akis nukrenta vandens krioklį primenanti užuolaida ir ją pranėręs netikėtai, kaip paprastai nutinka sapne, patenku į niekada nematytą erdvę.

ALIS BALBIERIUS

Iš „Hifų“

Su mirusiais draugais kartais susitinki… poezijos antologijose.
Vėl susėdi prie puslapių ir raidžių lyg prie bendro stalo.
Su vynu ar be vyno, šiltais kavos puodeliais delnuose.
Vėl aidi juokas ir ginčai, kyla amžinos svajonės apie kūrybos begalybę ir kūrybos negalias.
GEORGES PEREC

Žmogus, kuris miega

Max Ernst. Sodas, skraidyklių gaudytojas. 1935–1936

Tai tavo gyvenimas. Tau spręsti, kaip jį nugyventi. Gali tiksliai surašyti savo kuklų turtą, tiksliai įvertinti savo pirmąjį nugyventą amžiaus ketvirtį. Tau dvidešimt penkeri, turi dvidešimt devynis dantis, trejus marškinius, aštuonias kojines, keletą knygų, kurių nebeskaitai, keletą plokštelių, kurių nebesiklausai. Tu nori viską užmiršti – savo šeimą, studijas, merginas, draugus, atostogas, planus. Tu keliavai, bet nieko iš tų kelionių nepameni. Tu sėdi ir nori tiktai laukti, tiesiog laukti, kol nebeliks, ko laukti, – kada sutems, kada varpas muš laiką, kada diena pakeis dieną, kada prisiminimai išblanks.

ROBERTS MŪKS

Kas yra katalikiškas rašytojas?

Jei šiandieną galima kalbėti apie prancūzų krikščioniškos literatūros renesansą, tada būtina prisiminti, kad jis prasidėjo po daugiau kaip dviejų amžių tuštumos šiame lauke. Nors nuo pačios pradžios, per viduramžius, Renesanso ir klasicizmo laikotarpius prancūzų raštija buvo giliai krikščioniška savo mintimi ir nuotaika, XVIII a. racionalizmas ir laisvo mąstymo plūsmas sudarkė šį nuoseklumą.

DEBORA VOGEL-BARENBLÜTH

Nauja legenda

Jacques Lipchitz. Moteris su gitara. 1928
Ilgesys – gyvenimo reikalų rišamoji medžiaga.
Kaip ir iš gyvenimo, taip ir iš visos gamybos nuspręsta pašalinti lipnias medžiagas, palaidas ir pilnas kažkokių minkštų, neaiškių įgeidžių.
Jų vietą užėmė dideli lašai įvairaus svorio ir nuotaikos koncentruotos pilkumos: buvo čia lengva bei melancholiška betono pilkuma ir galinga mechaninė geležies pilka; lankstus plienas ir skarda su vaizduote, norinti tik to, kas jau yra. Galiausiai stiklas, nedailus lašas didelės, bespalvės ir jau atvėsusios ašaros.
VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

Salos su aštriais iškyšuliais

Gvidas Latakas parašė įdomią poezijos knygą  – ir iš kalbos, iš kalbinių būsenų, iš suintensyvėjusio girdėjimo, iš pačiam sau ne visada aiškių atsiliepimų į tai, ką girdi arba tariasi girdįs. Daug ką ir nupiešė, nupaišė. Visko apstu  – ir linijų, ir žodžių. Knygos pavadinimas „Salos“ kiek per aptaku. Aštrius išsišovimus, išsikišimus labiau atitiktų „Kaulo sala“.