Literatūra

JUOZAS LAKIS

Prisiminus ilgą kelionę su Sigitu Geda

Susiruošėme su Sigitu Geda į studentų konferenciją Baku, Azerbaidžane. Buvo 1965 metai, balandis, aš studijavau trečiame, Sigitas, kiek pamenu, ketvirtame kurse. Nesibičiuliavome su Sigitu, bet susitikę fakulteto koridoriuose ar auditorijose rasdavome bendrų temų pokalbiams.

AUDRIUS SABŪNAS

Austi vienin su Jurgiu Baltrušaičiu

Viena tų knygų, kurios palikti įspūdžiai vis dar vilnija mano sieloje, yra literatūrologės Viktorijos Daujotytės parašyta „Su Jurgiu Baltrušaičiu“. Skaitydamas šią vos 143 puslapių knygelę labai intensyviai žymėjausi tiek J. Baltrušaičio, tiek ją parengusios V. Daujotytės mintis.

LAURYNAS KATKUS

Etiopų mišios

Savaime suprantama, tai labai represyvu.
Vyrai ir moterys, apsisupę skarom su vaivorykštiniais kraštais, atskirai.
Kairėj – smulkučių mumijų pulkas, jos pamaldesnės nei jie. Matai, visur panašiai, palinguokim galva (nelinguoju, toks posakis).
Vaikigaliai karstosi gotiškais suolais ir iš nuobodulio prašosi į tualetą.
Įsitaisau kampe, vienintelė viešnia iš šiaurės.
EMILĖ VARKULEVIČIŪTĖ

Iš(si)dalinimas

Sapnavau, kad ruošiuosi į tavo laidotuves.
O tu stovi prieš mane ir sakai:
„Vilkis tą suknelę, ji man gražesnė.“
Aš nepaklūstu.
Sapnavau, kaip ruošiuos į tavo laidotuves.
Ir tu dažai mano lūpas, akis, blakstienas,
Lakuoji man nagus ir tyli.
VYTIS LAURYNAS PALŪKSTIS

Natiurmortas

Garbanos vėjo geltonos
Nualsę tritonų šokiai
Durpynas paliūnėj riogso
Žiogo spyruoklės sugurusios
Rausvos akivarų akys
Ant smilgos rudens suvertos
ALVYDAS JEGELEVIČIUS

Gražus ruduo

Gražus ruduo, tiktai ne mūsų
nuplikęs aukso liūtas
užkriokia mirtinu balsu
ir žlegteli pakriūtėj
FRIEDRICH SCHILLER

Spinoza

Čia guli ąžuolas pargriautas,
Viršūne siekt galėjęs skliautą.
Kodėl ant žemės jis dabar?
Valstiečiams – žmonės bent taip šneka –
Statybai rąstų neužteko,
Tad jie nukirto jį iškart.

Iš latvių poezijos [Akuraters, Akuratere, Ziedonis, Zālīte, Cielēna]

Bulvės žydi.
O gumbai apačioj
niekad savo žiedų nepamato.
Juk ir mes nelyginant kurmiai
šitaip gyvenam.
FEDERICO GARCÍA LORCA

Iš „Tamarito divano“

Man norisi sapnuoti kaip rudeniams obuoliams,
pabėgt nuo pakasynų šurmulio.
Man norisi sapnuoti sapną vaiko,
kurs troško persipjauti širdį vidur jūrų marių.
JURGITA PELĖDAITĖ

Juodasis Mėnulis manyje

Pradėsiu, kaip visuomet, nuo tėvų. Tada aptarsim rūpestingą, iki šleikštulio gerą mano vyrą, kuris dabar tapo dar geresnis, nes nenori skirtis; sociopatą meilužį, kuris nori skirtis, nes manęs nebenori, todėl dabar tapo dar žiauresnis; bosą, kuris manęs nori; naują darbą, iš kurio mane išmes, jei nenorėsiu boso.