Literatūra
Pora romanų, šiek tiek poezijos ir dar šis tas
Apžvalgininkai ne itin mėgsta rašyti apie poezijos rinktines. Tai suprantama: dažniausiai jose spausdinami jau skelbti, dargi labiausiai pripažinti, galbūt ne tik daugelio skaityti, bet ir nesyk aprašyti tekstai, tad ką gi čia naujo bepasakysi…
Išbūti
Neduokdie
pagalvot apie prasmę,
kad nėra jos –
o vis tiek reikia būti
auga medis
vaikai
savivertė
skausmas.
Kodėl negalėjai su ja gyventi?
Ji visur nešiojosi su savim jūrą.
Kur tik eina, prasipila, išsipila.
Jūra virtuvėj, vonioj, gatvėse, miške, lovoj, spintoj, drabužiuose.
Orfiškosios giesmės vandenų dievybėms
O Nimfos, dukterys Okeano didžiadvasingo,
Namus susikūrusios gelmenuos žemės vagų vandeningų.
Slapti jūsų takai žemiškieji, o Bakcho žindėjos,
Daugiašlovės, šventos, lankose kilpinėjančios vaisių nešėjos.
Ateitis iš antrų rankų
Ką reiškia prarasti atmintį, noriu paklausti psichiatrės užėjusi į kabinetą, bet ji jauna ir atrodo rimta, gal net rūsti, į mane nežiūri, jos rašiklis pakimba ties mano ligos istorija, lyg svarstytų, kokią diagnozę įrašyti – iš akies, iš pirmo įspūdžio. „Kur paskui išeina visa ta asmeninė praeitis?“ – klausia pasakotojas Georgi Gospodinovo romane „Laiko slėptuvė“.
Apie Romą, tapusią namais
„Tu juk nekeliauji viena“, – kažkaip taip sakė ir ramino bičiuliai, kai prasitariau rudenį keliausianti į Romą. Nors keliavau turėdama konkrečius tikslus ir uždavinius, o Italijos sostinėje praleidau daugiau nei savaitę, kompanijos pritrūkdavo nebent vakarieniaujant.
Winstono Churchillio sąmojis ir išmintis
– Balsuot už tave? Dar ko! Geriau jau balsuosiu už velnią!
– Suprantu, – atsakė Churchillis. – Bet jeigu jūsų bičiulis nedalyvautų rinkimuose, ar galiu tikėtis jūsų paramos?
Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas
O apie ką rašyčiau ir ką diskretiškai nutylėčiau? Ar galiu pasakyti tai, ką galvoju dabar? Žinodamas, jog šie dienoraščio eskizai bus išspausdinti po kelių savaičių? Ar aš labiau diskretiškas ar korektiškas turėčiau būti? Taigi, tai eksperimentas.
Nesuvalgytas Bukowskis
Į leidyklos „Kitos knygos“ dvidešimtmečio vakarėlį, vykusį „Paviljono“ knygų savaitgalį, sugužėjusi minia gavo torto su Bukowskio atvaizdu – šio autoriaus knygos vertimą leidyklos galva ir siela Gediminas Baranauskas išleido patį pirmą. Pjaustyta nuosaikiai – kad ant torto glajaus atspausta rašytojo nuotrauka kuo ilgiau išliktų nepažeista. Jaukus ir kompaktiškas devintus metus vykstantis „Paviljono“ knygų savaitgalis ir rašytojams, ir skaitytojams jau…
Prologas iš jūros
Man keista, man neapsakomai nesuvokiamai keista, kai imu galvoti, kad turiu kažką bendro su šiuo senu kūnu, kad esu jo dalis, kadaise iš tiesų buvau, kad seniai seniai jis buvo vienintelė mano buveinė ir glūdėdama jame klausiausi tokios pat bangų mūšos – mano klausa buvo užburta to gausmo, mano kūnas augo iš jo, kol išnėriau į paviršių ir viso pasaulio garsai skausmingai išplėšė mano klausą. Ką aš prieš tai girdėjau, ką mačiau? Ar tai iš tiesų buvo prologas į save, prologas į šiandien? Prisirenku saują geldelių – kiekviena jų kaip mano piršto nagas.
