Literatūra

RICK BAROT

Kaulų perkėlimas

Pernelyg daug protėvių, todėl renkame jų kaulus.
Varguolių – tų, kurių antkapius suskaldė medžių šaknys. Kurių kapo akmenys nugairinti iki sniego baltumo.
Pirkome didelį žemės plotą. Pastatėme mauzoliejų. O dabar pildome jį kaulais.
VICTORIA CHANG

Apsivelku marškinėlius,
apsimaunu darbines kelnes,
nes mirsiu.
Taip kaip sniegas krenta į savo mirtį,         
taip kaip sniegas tėra pasipuošęs lietus.
JUOZAS ŠIKŠNELIS

Žvilgsniai lyg špagos

Taigi ten, priekyje, prie mikrofono pluša, prakaituoja vakaro vinis, gal ne vinis, o plaktukas, nors, nevyniojant į minkštą audinį, poetas, pateikiantis tautai naują savo kūrinį – kuklią poezijos knygelę. Neperdedant prakaituoja, nes, neaiškiai kažką murmėdamas panosėje, ilgai šnarina knygutės puslapius, ieškodamas eilėraščio.

CYPRIAN KAMIL NORWID

Juodosios gėlės

Mažai tokių gražių mirusiojo veidų pamatysi, kaip buvo Słowackio, kurio baltą profilį ryškino išblukęs tamsus kilimas, skiriantis lovą nuo sienos ir vaizduojantis kažin ką iš Lenkijos istorijos. Paukštukai suskrido ant neprižiūrimų vazonų su gėlėmis – per laidotuves buvo šurmulys, o kokios jos buvo, aprašoma įvairiai.

AUDRIUS DARGUŽIS

Eilėraštis šuniui

Pasiimčiau, jei būčiau aš Nojus,
tik tave ir ėdesio šulinį,
štai kodėl kasdien aš kartoju:
mano šùnele, šùnele, šùnele.
GEDIMINAS MARTIŠIUS

Kirčiavimo pamokėlė

Taip ir gyvẽnam
kol neapkurstam
niẽko negirdim
bet ir neskurstam
viską sužìnom
laĩkui atėjus
jeigu tik léidžia
rūstùs teisėjas
OKSANA ZABUŽKO

Pasaulyje kaltų nėra?

Iš tikrųjų tai yra visos rusų literatūros, kuri vis dar laikoma europietiška ir humanistine, modelis: rusų literatūra jau 200 metų piešia pasaulio paveikslą, kuriame nusikaltėlio reikia gailėtis, o ne smerkti. Mums dera jį užjausti, nes „pasaulyje kaltų nėra“ (tas pats Tolstojus). Kiekvienas gatavas kaimynui perrėžti gerklę, viskas priklauso nuo kainos.

IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Čiuožti banglente kasdienybės paviršiumi

Pasirodžius trečiajai Ernesto Noreikos knygai „Apollo“ (2019) buvo galima įsitikinti, kad poetas drąsiai renkasi nežemiškas teritorijas, po kurias vaikštinėja jo subjektas, nors poetinis skrydis į kosmosą atspindi ir kasdienybę bei sufleruoja, kad pats žmogus yra neišsemiama, besiplečianti visata.

AUSTĖJA EGLYNAITĖ

Tarsi draugystė su chuliganu – paprasta, bet pamokanti

Liutauras man yra sakęs, kad patirtys yra savos ir svetimos, pastarąsias prisijaukini ir ilgainiui jos tampa savos. Esė rinkinyje irgi, jeigu nutiktų taip, kad ne viską iki galo randi sau, – prisijaukinsi ir tai taps tavo.

AUDRIUS MUSTEIKIS

Janka ir Marija

Sovietmečio fotografijose įamžinta karštanti senučiukė. Akys išvargusios nuo rankraščių ir rankdarbių. „Gyvenimo iškankinta moteris“, – taip M. Lastauskienę prisiminimuose apibūdino gerokai anksčiau ją pažinusi baltarusių kultūros veikėja Paulina Miadziolka. O apie akis sakė taip: „Šiltos, geros akys, nuo kurių darydavosi šilčiau širdyje.“