Literatūra
Jei mokėčiau siuvinėti
Su meniniais siuviniais aš susidūriau bažnyčioje, kur patarnaudavau kunigui mišių metu. Kaip bebūtų keista, bet šios nedidukės medinės (tiesa, labai senos) bažnytėlės zakristijos stalčiuose glūdėjo nemenka prabangių liturginių rūbų kolekcija. Ir, savaime suprantama, visi jie buvo išsiuvinėti. Ne skysta mėlyna kontūrine medvilnine linija, o gan riebiais reljefiniais vaizdais, o šilko, aukso ir sidabro siūlais. Iš atskirų pavaizduotų objektų (simbolių) man itin didelį įspūdį darė vynuogės: ir lapai, ir (ypač) kekės. Tikrų vynuogių tuomet dar nebuvau matęs.
Herojus siužeto pinklėse
Indrės Motiejūnaitės apsakymų rinkinys „Vieną gražią dieną“, manyčiau, yra įdomus „Pirmosios knygos“ serijos tęsinys. Žavi pirmosios prozos knygos atsiradimo aplinkybė yra ta, kad, kaip autorė teigia, apsakymai „rašyti vakarais, paslapčia, be aiškios priežasties ir tikslo“.
Apie poezijos magiją ir veriamą kaukolėlių rožinį
Laukiau antrosios Gretos Ambrazaitės knygos. Sėkmingas jos debiutas „Trapūs daiktai“ (2018) įsiminė kaip estetiškas, ryškių detalių prisodrintas reginys, žadantis, kad autorė dar turės ką pasiūlyti skaitytojams ir ateityje. „Adela“ išpildo lūkesčius…
Odė kitoniškumui
„Mane vadina Kalendorium“ – tai istorija apie žmogų-kalendorių, kuris laiką matuoja vardadieniais ir iškrinta iš bet kokių primestų elgesio ir tvarkos schemų. Kaip liudija kalendoriaus metafora, vienas iš pagrindinių veikėjų (o gal ir pats pagrindinis) šitoje knygoje yra laikas, artėjimas prie ko nors arba nutolimas.
„Sušaudytasis atgimimas“: knyga, išgelbėjusi ukrainiečių literatūrą nuo sovietinės užmaršties
Teigiama, kad antologijos pavadinimą „Sušaudytasis atgimimas“ pasiūlė Giedroycas, nors Lavrinenka ir anksčiau vartojo šį žodžių junginį.
Vakaronė pas Nadeždą Mandelštam
Susitikime, kuriame dalyvavau, buvo kalbama apie O. Mandelštamo kūrybinį palikimą ir deklamuojamos jo eilės. Kai kurias ištraukas N. Mandelštam perskaitydavo pati iš užrašų. Vakaro šeimininkės kalbėjimas apie lageryje žuvusio vyro kūrybą buvo nelinksmas ir lydimas vos vos pagaunamo ironiško, kartais skausmingo šypsnio.
grafikas
Lapkritys
Sonetas
Ištekėti už koriko
Korikas nėra jau toks blogas. Po visko jis eina prie šaldytuvo ir šluoja likučius, nors nešluosto ką netyčia prilaistęs. Jis nori tik paprasčiausių dalykų: kėdės, kad kas nutrauktų batus, kad žiūrėtų į jį, kalbantį, su susižavėjimu ir baime, su dėkingumu, jei įmanoma, ko nors, į ką galėtų panirti, idant pailsėtų ir atsigautų. Geriausia šito gauti vedus moterį, kurią kiti vyrai nuteisė myriop už norą būti gražiai. Pasirinkimas platus.
