Literatūra

JOHN CHEEVER

Kalėdos – liūdnas metas vargšams

Nathan Altman. Laikrodininkas. 1914
Kai paskambino 12 aukšte, Čarlis pristabdė savo skrydį, iki įlipo ponia Gedšil. Kai liftas nėrė žemyn, džiaugsmo priepuolio pagautas Čarlis atitraukė rankas nuo valdymo rankenėlės ir sušuko:
– Ponia Gedšil, prisisekite saugos diržą! Darysime mirties kilpą!
Ponia Gedšil suspiegė. Tada kažkodėl atsisėdo ant lifto grindų. Kogi ji taip išblyškus? – nusistebėjo Čarlis; ir kogi sėdi ant grindų? Ji vėl užspiegė. Jis švelniai ir mikliai, kaip jam atrodė, nutupdė liftą ant žemės ir atidarė duris.

Jonui Mekui – 100. „Kino užrašai“

[Peter Bogdanovich:] Bet iš esmės Jonas yra ne tik apsigimęs revoliucionierius, bet ir poetas. Jis žvelgia poeto akimis. Užtenka pažiūrėti ilgus jo asmeninės kelionės filmus ir labai aiškiai išvysi jo humanistinę, melancholišką, kartais aikštingą, visada patrauklią asmenybę ir ypatingą viziją. Be abejo, jis dažnai ir rašo kaip poetas.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Socialinių tinklų kaliniai

Dekonstruotas genijaus mitas (bet ne grubiai paneigtas), aukos pozicija, priklausomybės mechanizmas, įsikalbėtos bajorystės idėja, užsiminta apie mizoginiją; apskritai atlikta taktiška psichologinė analizė. Neįtikėtina, kad psichozes bendraamžiai kūrėjai vadino tiesiog „perėjimu į kitą sąmonės aukštą“. To prieš imdama į rankas šią knygą nesitikėjau.

AUDRIUS MUSTEIKIS

Ką skaitė Leokadija Diržinskaitė?

Toliau – apie masinį skaitymą sovietmečiu. Galimybė skaityti buvo užtikrinta ir Vasaros gatvės ligoninės pacientams. Tokia lyg biblioterapija. Tomas Vaiseta monografijoje apie vasarnamį šio motyvo neplėtoja.
DIANE SEUSS

Alegorija

Yra įtūžio poezija ir vilties poezija.
Viena kursto kitą, žvelgia į veidrodį ir regi
kitąją. Arba mojuoja kita. Ar ne juokinga
įsivaizduoti viltį, ne ką didesnę už bamblį,
tūžmingai grūmojantį kumščiu it kuoka?
MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (31)

Dievo karalystė yra jumyse, sakė apaštalas Lukas. Pragaras taip pat. Pragaras – tai sąžinė. Rojus – tai svajonė. Ir rojus, ir pragaras žmogaus viduje. Dabar. Ne po mirties.

LINA SIMUTYTĖ

Satan is real

Užmiestyje, kurį pėsčiomis galėjai pasiekti per keliolika minučių, šalia Milos upės su didžiuoju kriokliu, dirbtinio kalno ir apleisto futbolo stadiono gyveno Urviniai. Apie tenykščius žmones žinojome nedaug, bet tiek mums pakako, kad galėtume kurti jų istorijas, iškraipyti faktus ir skleisti gandus, kurie mieste netrukus apaugdavo paskalų plunksnomis arba gaurais.

RAIJA SIEKKINEN

Meilė

Buvom keturiese, visi išsiskyrę. Sėdėjom virtuvėj prie tamsiai raudono stalo ir gėrėm. Matydavomės retai, bet susitikę daug valgydavom, daug gerdavom ir daug kalbėdavom, ir kitą rytą pabusdavau arba linksma, arba prislėgta, nelygu apie ką kalbėjom vakare. Tai žinodama, vakaro metu visad stengdavausi pakreipti diskusiją taip, kad pabusčiau linksma. Pavykdavo retai.

LEENA KROHN

Povaizdžio švytėjimas

Masahisa Fukase. Šeimos portretas. 1972
Ar jo laukė mirtis? Grimztant į miegą pamažu ėmė atrodyti, kad veikiau – jo paties gyvenimas. Laukė poelgiai, žodžiai, mintys, sapnai, prisiminimai, visi pasirinkimai, visi pasiteisinimai, visi sprendimai ir akimirkos, kai jis atsisakė rinktis. Jis ruošėsi pasitikti ne mirtį, o save.
Ir kiekvienas, net ir menkiausias įvykis – taip pat ir klaidos – tarsi pasidengė švytinčia spalva. Visi turėjo reikšmę, kurios jis veltui ieškojo tada, kai jie vyko. Tačiau jis pats netrukus taps kitiems nematomas, lygiai kaip kairė Okės ranka.
MICHAIL ŠIŠKIN

Nekaltinkite Dostojevskio

Kelias į Bučos žudynes veda ne per rusų literatūrą, o per jos slopinimą: Fiodoro Dostojevskio ir Michailo Bulgakovo, Vladimiro Nabokovo ir Josifo Brodskio, Anos Achmatovos ir Andrejaus Platonovo smerkimus ar knygų draudimą, Nikolajaus Gumiliovo, Isaako Babelio ir Pereco Markišo egzekucijas, Marinos Cvetajevos privedimą prie savižudybės, Osipo Mandelštamo ir Daniilo Charmso persekiojimą…