Literatūra
Eilės
Trys ukrainiečių poetai [Žadan, Čubaj, Musakovska]
Lovoje
Rodyklė
Ginčai dėl autorystės eilučių: „Blogybių mano tokios atsargos, / kad sausiui nesilyginti savais žydėjimais“…
Vitnė Hjuston
Kai Katka ištaria savo baisųjį „Aš su tavim nebešneku“, man išsyk ima virpėti pakinkliai (nors ir nenumanau, kur jie yra), oda perbėga šiurpas, o veidan smogia karštas vėjas. Jei Katka pasakė, kad nebešneka, vadinasi, taip ir bus. Ir čia kalbama ne apie kažin kokį laikiną nenorą bendrauti atviromis temomis, o apie visišką, pilnutinį, triuškinantį ignoravimą. Kai Katka nesišneka, ji nuduoda, kad apskritai neegzistuoju. Retsykiais tada atrodo, kad ji štai ims ir pereis mane kiaurai, tarytum per tuščią vietą.
Utopijos ilgesys
Rašytojo karas
[Andrij Liubka:] Mačiau internete kilusį pasipiktinimą dėl Šiškino straipsnio, bet jo neskaičiau. Visa tai taip nutolę nuo realių problemų. Neturiu laiko tokiam šlamštui. Vadinamieji gerieji rusai bando susikurti sau įvaizdį karo aukų, kurių kančios prilygsta mūsiškėms. Tuo pat metu jie visada sulaukdavo didelės institucinės Vakarų paramos – stipendijų, akademinių postų ir kt. formomis – vien dėl to, kad yra nusistatę prieš Putiną.
Lietuviškas supažindinimas su pasaulio pabaiga
Čia „pasaulio pabaiga“ – pastarųjų dešimtmečių Vakarų (mums prie jų prisijungus šiek tiek vėliau) sąlyginės ramybės ir klestėjimo eros akligatvis, o jos istorija – kai kurių pamatinių principų sumūrijimo, stūksojimo girgždant, o ilgainiui dūlėjimo kronika kartu su užuomina į Fukuyamos „istorijos pabaigą“, turėjusią ateiti žlugus TSRS.
Atokvėpių nesvarumai
Poeto, žurnalisto, leidėjo Viktoro Rudžiansko ankstyvajai kūrybai būdingą naratyvų, metoniminį kalbėjimą laikui bėgant papildė (dažnai ir nustelbdavo – ryškus pavyzdys būtų eilėraščių rinkinys „Vienas“) metaforos sureikšminimas, alegorija, laiko ir erdvės dimensijų variacijos, rafinuota fantasmagorija, tad buvo smalsu, kokiais stilistikos ir tematikų atspalviais pasižymi naujausias rinkinys „Arbata papėdėje“.
