Literatūra
Protingavimai (34)
Kai dar nebuvo eurų, turėjau 17 litų. Buvau alkanas, bet nusipirkau ne dešrą, o knygą. Ta knyga iki šiol guli lentynoje neskaityta. Bet buvo neužmirštama akimirka, kai gėrėjausi savimi.
Karas
Tas kraštas kaip lakūs smėlynai. Įnoringiausia judesio banga, kuriai patinka žaisti žmonėmis. Akis jiems smėliu užpila arba paklaidina. Dažnai taip smarkiai suplaka smėlį su dangumi, kad pasidaro tamsu ir keliautojas nebežino, kurioj pusėj saulė. Kartais jam ima vaidentis, kad saulė blykčioja po kojų, kad vilioja jį į kažin kokius šviesius požemius su neregėtais turtais.
Keliauninkas
Vingių Jonas po šimto metų
Koks jaunikis, tokia ir laimė. TV projektas nepavyko, o Joneliui, vyrui ir iš stuomens, ir iš liemens, Kūtvailiškių princui, beliko toliau tėvo gyvenimo tiesų klausyti, mokantis bobas valdyti.
Gyvenimas gyvenime
Pirmą sykį pradedu knygą, gerai nežinodama, koks bus paskutinis jos sakinys. Kaukia oro pavojaus sirena, šiandien jau penktoji. Matyt, ne paskutinė. Tiesą sakant, šios knygos neturėtų būti. Prieš mėnesį neįsivaizdavau, kad ją rašysiu, kaip ir neįsivaizdavau, kad mūsų Irpinę, Bučą, Mariupolį, Borodianką, Desną, Černihivą, Charkivą, Iziumą, Chersoną, Hostomelį, Volnovachą, Jahidnę, mūsų miestus, miestelius, kaimus (naujoji geografija skausmu neišmatuojama) rusų išgamos, vykdydami genocidą ir žiaurias žudynes, pavers pajuodusiomis gaisravietėmis ir masinėmis kapavietėmis.
„Viltis svarbu“: apie literatūros reikšmę konfliktų metu
[Volodymyr Jermolenko:] Vis dėlto literatūra karo metu yra ir pareiga. Mūsų pareiga yra kalbėti, liudyti, išpažinti, skelbti. Tylomis palaidotas blogis yra blogis, kuris sugrįš. Ukrainiečiai tai puikiai žino. Rusų okupantų mūsų atžvilgiu vykdomas genocidas baisus ne tik dėl to, kad tai – žiaurumo įsikūnijimas, bet ir dėl to, kad tai yra pasikartojančio žiaurumo įsikūnijimas.
Karo žanrai
[Liubov Jakymčuk:] Dėl karo daugybė žmonių tiesiog neteko žodžių. Jie būtent taip ir sako: nėra žodžių sielvartui, kurį patyrėme, išreikšti. Taigi poetų užduotis – šiuos neapsakomus jausmus perteikti žodžiais. Be žodžių, poetai atranda ir formą bei ritmą, kurie padeda įlieti į tekstą sudėtingą, stiprią emociją. Šitaip žmonės galbūt ima gebėti kalbėti apie savo traumą – priimdami kitų žodžius ir tekstus kaip savus. Tai padeda jiems susidoroti su trauma.
Mažasis o ir didysis P
Istorikų Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos neseniai išleista knyga „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ yra populiariai parašyta mokslinė studija, kuri į istorijos tyrimų lauką įtraukia temą, ten besisvečiuojančią labai retai, ypač Lietuvos akademinėje erdvėje, – seksualumą.
Kūryba iš nepastovumo
Pasak kritikų ir knygos redaktoriaus Valentino Sventicko, Antano Šimkaus eilėraščių rinkinyje „Vakaras dega“ vyrauja vėjo simbolika. Šis įvaizdis pasirodo ne vieno autoriaus knygoje, juk vėjas siejamas ne tik su gyvybės dvelksmu, kvėpavimu, permainomis, bet ir su dvasiniu įkvėpimu. Tad natūralu, kad poezijoje šis paslaptingas simbolis įvairiai interpretuojamas, savotiškai bandant suvokti jo veikimo galią.
Iš Sarbievijaus kiemo liudijimų
Kadaise kiemo simbolis – senas beržas – nukentėjo nuo ekstremalių orų ir jau nebesipuikavo savo gyvybingu žavesiu. Ir atsitik tu man taip, kad ant netoliese stūksančio pastato karnizo, kabindamasis į ribotas dirvožemio atsargas, stiebėsi naujas berželis. Gerieji žmonės nukėlė tą liauną gyvybę ir pasodino į senojo vietą. Kiemelio agora vėl atgijo.
