Literatūra
Bronys Savukynas. Į aną, tokį geidžiamą, krantą
AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ Kurgi kitur, jei ne „Neringoje“, galėjau susipažinti su Broniu. Ši kavinė anuomet buvo tikras traukos centras, vieta, kurios stačiai negalėjai apeiti. Nuolatiniai „Neringos“ lankytojai buvo lyg savotiška šeima, vienas nuo kito nepriklausomų žmonių draugija, susieta panašių pomėgių – noro laisvai bendrauti, dalytis mintimis ir įspūdžiais, aptarti aktualius įvykius, keistis lektūra ir, aišku, maloniai leisti laiką.
Eksponentės
LAIMA PETRAUSKIENĖ Gyvenimas keičiasi ir keičiasi, nesustabdomai keičiasi. Kartais į gera, kartais į bloga, o kartais ir vienaip, ir kitaip iškart. Vargšas žmogau, dėl to esi sutrikęs, nes nenusprendi, kaip tuos pokyčius apibūdinti, ir nežinai, ar iš to juoktis, ar dėl to verkti.
Palangos kurhauze vieną smagų vakarą…
ASTRIDA PETRAITYTĖ – Užpuolė kaip maitvanagiai Profesorių, – Salės balse virpėjo nuoskauda, bet akys žybsėjo karingai. – Arba–arba! Jei neatsisakysiąs romano su studente, – ji vyptelėjo, atmesdama tą subendravardiklinimą, visa švytinčio veido rūstybe tvirtindama: tai jums ne eilinis profesoriaus flirtukas su adoruojančia studenčioke, tai – didelio žmogaus, praaugusio visas niekingas žemiškąsias konvencijas, Didžioji Meilė jai, Vienintelei, – tada turėsiąs atsisakyti…
Tylinti moteris
RASA JESKELEVIČIENĖ Neskamba varpai, negaudžia varinės dūdos, nekaukia prie būdos pririštas šuo. Katė kaip kasdien guli prie pietinės namo sienos, saulės atokaitoje. Vėjas varsto neužrakintas lauko duris. Kambarį apleidžia gyvybės kvapas, langų stiklai praranda permatomą spindesį. Neišjungtas patefonas suka vinilo plokštelę, automatiškai vis grįžta į pradžią ir kartoja tą patį bliuzą, kiekvieną kartą vis liūdniau.
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, Kęstuti, dabar aš tau rašyčiau tik apie maratus voniose su aukštakulnėm basutėm, tokį Maratą – su kablais, veido grimasa kaip kino aktorės ir rankom, gražiom kaip sparnai, – nupiešė vienas Vilniaus geto gatvių gyventojas, jo Maratas turėjęs gimti mergaite. Na, jis turi pakankamai įsiūčio ir energijos, kad taptų Georgu Trakliu, Picasso arba moterim.
Penki sakiniai apie mūsų kalbą
-lj- Bulvarinėje žiniasklaidoje vis dar pasitaiko nesuvokimo (apie tai jau esu rašęs), kad latviška (t. p. ir mūsų žemaitiška) galūnė -s (kartais -š) yra tas pats, kas standartinė lietuviška -as, todėl dar pasitaiko išgirsti „Raimondas [kodėl ne „Raimondsas“?] Paulsas“. Bet štai ir kultūrinėje žiniasklaidoje pristatant knygą „Baltų raštai ir ženklai“ teigiama, kad jos autorius latvis esąs Celmsas – šitaip rašė…
Dainos, kurių išmokė motina
SIGITAS GEDA 2007 metai Rugsėjo 6, ketvirtadienis Iš „Pragaro“ korektūrų Kam visas šitas darbas? Ką nors dirbti šitam absurdiškam pasaulyje? Žmonės neskaito knygų, mokytojai streikuoja, mokiniai… Kokia prasmė? Vienintelis mano skaitytojas Linas K., išprašęs „Pragaro“ ir „Skaistyklos“ egzempliorius…
Mieloji beprotybės žiema
URTĖ LIEPUONIŪTĖ Vakarą, kai spoksai į kitapus gatvės esančius laimės kambario langus, kai visa savo esybe jauti, anot Gavelio, DDN (Didžiąją Dievo Neteisybę), kai ausyse skamba sentimentali muzika, kurios dėka matai save iš šalies, tarsi filmo herojų (didį ir nesuprastą vienišių, žinoma), ir kai prisidegi naują cigaretę, nes juk reikia palaikyti miesto intelektualo įvaizdį (nesvarbu, kad nuo persirūkymo jau gerokai…
Eilės. MILDA JURKEVIČIŪTĖ
Varnai Virš kupolų – Kybo saulė. Tirpinkime laikrodžius, Siekime Išėjimo. Kas? Kas? Kas? Klausimų gėrimas: Girtos dvasios. Ieškokime vandens.
Eilės. MANTAS BALAKAUSKAS
Griežti tyla Žiema griežia mažyčiais kvartalais ir dažniausiai tai daro baltais dantimis, ritas gilyn į šešėlį nebylės vėlės, pėdsako įspaudai tvarstyje gimsta.
