Literatūra
Šekspyras. International
NIJOLĖ KLIUKAITĖ Gerai pamenu, kam tai šovė į galvą. Ogi Barstyčiui. Nežinau, vardas tai ar pavardė, gal šiaip vietovardis, kuriuo šis peraugęs spuoguotas vaikas pridengia savo nereikšmingumą ir nerangumą.
Štrichai autoportretui
GRIGORIJUS KANOVIČIUS Nuoširdžiai prisipažinsiu, niekada nebuvau autobiografinio žanro mėgėjas. Ne todėl, kad ketinau vesti visuomenę savo jau pakankamai ilgo gyvenimo faktų klystkeliais ar, kas yra dar blogiau, juos pagražinti.
Pasiimk šunį ir eik
JULIAN WOODS Julianas Woodsas gyvena vienas akmeninguose brūzgynuose netoli Tarago miestelio (100 km į šiaurės rytus nuo Kanberos). Našlys, pensininkas, bibliotekininkas, turi didelę biblioteką, du katinus, daug skaito, rašo. Aptvėręs tvora nuo lapių ir laukinių šunų, laiko pulkelį vištų. Kol žmona buvo gyva, abu daržininkavo. Gabendavo daržoves miestan. Dabar daržas mažas, tik sau. Išverčiau gabalėlį jo kūrybos.
Sapnai apie senelę
JONAS KIRILIAUSKAS Retrospekcija Nuotraukoje pirmame plane – mano senelė Emilija Jokubauskienė. Į jos petį atsirėmusi mano sesuo Stasė. Aš užkeltas ant kėdės (pagrandukas, norintis būti didelis) šalia mamos Jadvygos. Ruošiamasi sutikti 1973 metus, bet visa šeima dar nesusirinkusi bendrai nuotraukai. Tačiau kalba bus ne apie šeimą, bet apie senelę.
Miestas ir liūdesys
LAIMANTAS JONUŠYS Orhan Pamuk. Stambulas: prisiminimai ir miestas. Iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė. V.: Tyto alba, 2009. 485 p. Pirmas knygos skyrius pavadintas „Kitas Orhanas“ – autorius vaikystėje įsivaizduodavo kitą save, kitur būvantį; ir tas alternatyvios pasaulio ir savęs vizijos motyvas netiesiogiai persmelkia visą knygą, bent jau ta prasme, kad rašytojas daugybę jam žinomų Stambulo vaizdinių, aprašymų apgyvendina savo…
Sala, bet ne sala, laisva, bet ne laisva. Kas?
MARIUS PLEČKAITIS Jevgenij Zamiatin. Mes. Romanas. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. K.: Kitos knygos, 2009. 228 p. Į lietuvių kalbą verčiamos utopijos ir antiutopijos stebinti jau neturėtų. „1984-ieji“, „Gyvulių ūkis“, „Puikus naujas pasaulis“, „Sala“, net „Guliverio kelionės“ – visos šios ir į jas panašios knygelės gąsdino, perspėjo, mokė neužlipti ant technokratinio grėblio ar neįskrieti į lipnų ideologinį voratinklį.
Iš knygos „Įprasta kalba“
MARIJANA KIJANOVSKA Marijana Kijanovska (Маріанна Кіяновська, g. 1973) – ukrainiečių poetė, vertėja, literatūrologė ir kritikė.
Dainos, kurių išmokė motina
SIGITAS GEDA 2007 metai Samurajų mirties ritualas Sepuku – žmogus, t. y. karys, aristokratas, turėjo parašyti eilėraštį ir ramiai persipjauti pilvą. Tikėta, kad žmogaus siela gyvena pilve.
Pikulo laiškai (5)
JURGA ŽĄSINAITĖ Mielasis pinčiuk! Pats laikas pradėti gundyti tavo mokinį autoritetais. Tai niekad nedžiūstanti, tiesiog mistiniais būdais vis prisipildanti pekla, beje, klampesnė net už mūsiškę. Tikriausiai ir pats pastebėjai, kad Rūpintojėlio garbintojas nė dienos negali tverti be autoritetų.
Čiupinėjimo malonumas
EMILIJA VISOCKAITĖ Sėdžiu ant grindų greta Aido Marčėno ir galvoju, kaip būtų, jei ten sėdėtų visai ne A. Marčėnas, o koks nors, pavyzdžiui, Maironis. Turbūt naujai perskaityčiau „Nuo Birutės kalno“. Nes dabar G. Radvilavičiūtė visai kitaip skamba.
