Literatūra
Išsivadavimas iš vaikystės
JURGA TUMASONYTĖ Ieva Toleikytė. Garstyčių namas. Apsakymai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. 112 p. Ieva Toleikytė į lietuvių literatūros lauką įžengė tempdama paskui save garstyčių spalvos namą. Pirmasis apsakymas taip ir pavadintas – namo garbei, kiti septyni gyvena kaimynystėje. Ir kiekvienas naujas pasakojimas yra tarsi ankstesniųjų tęsinys, šiek tiek primenantis režisieriaus Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogą“.
Kas gyvena tame rajone
RŪTA JAKUTYTĖ Vakarais į lauką mes neišeiname, nes bijome būti užmušti, susmukti su peiliu nugaroje ar būti suvažinėti linksmų vairuotojų (juk gyvename tokiame rajone), o dienomis vaikštome tarp savo pilkų daugiaaukščių vaiduoklių ir bjaurimės praūžusios nakties likučiais, įsivaizduodami visas įvykusias nešvankybes.
Tuo didesnis posakių pasirinkimas
BORIS KRUTIJER Nemirtingume! Kiek gyvybių atiduota už tave. Optimistui minusas prie minuso – pliusas, pesimistui – kryžius. Naujos knygos sensta greičiau negu senos. Pasiekęs tikslą, tampi taikiniu.
Leidimo raštelis
CARON A. LEVIS Pernai vasarą Vilniuje buvo surengti kanadiečių ir amerikiečių išvažiuojamieji kūrybinio rašymo kursai „Vasaros literatūrinis seminaras“ (Summer Literary Seminar). Seminaro dalyvių literatūrinį konkursą laimėjo Caron A. Levis. Autorė dėsto meną Niujorko mokyklose, rašo pjeses. Čia publikuojame konkurse laimėjusį apsakymą.
Bėgiais
JURGA ŽĄSINAITĖ Aštrios rodyklės bakstelėjo be penkių septynias. Per greit. Gal prieglaudos senasis laikrodis iš nykulio skubėt pradėjo, o gal kas tyčia jo slaikias kojeles į priekį permetė? Tik kas? Juk skaičiams, kaip ir bevertei prieglaudos žmogėkų būčiai, visi čia abejingi. Kaip sakaliojo vienas ūkininkas: „Geltono šlajaus išperos nelyginant pirktinis pienas – iš jo pats velnias neišrūgs.“
Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS Hi, akvatorija, rašau neva eiliuotai, nes Poezijos pavasaris, Net Airijoj, kuri susideda iš vieno lango ir keturių sienų. Nėra grindų nei lubų, išbraukiau, jei būtų, nematyčiau visokių Šaknų / viršūnių (nesimato jų, bet sau nusipiešiau ant muilo).
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, žirafuokli, po kokį kosmosą dabar duodiesi, puma tu? Viskas, ką dabar berašyčiau, atsimuša į „Gal raketėm?“, nes šiandien 300 žmonių su manim nori eit žaisti raketėm.
Godo ir Apokalipsė
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ „Ar tiesa, kad rašoma vis blogiau?“ – jaunųjų filologų konkurse uždavė klausimą gabi moksleivė, prisiklausiusi, matyt, senstelėjusių inteligentų verkšlenimų, kad ir saulė anksčiau buvusi skaistesnė, ir laikai lengvesni, ir mergos gražesnės. Net pinkfloydai savajame „High Hopes“ dainuoja, kad žolė jiems buvusi žalesnė jaunystėje. Taip jau yra: praeitį nejučia imi garbinti kaip „aukso amžių“, mat nejauti pakitusio santykio su…
Dainos, kurių išmokė motina
SIGITAS GEDA 2007 metai „Rūkas virš slėnių“ (R. Gr.) Su pertrūkiais, ilgesniais ir trumpesniais, baigiau skaityti šį romaną. Geriausia – pabaiga. Nežinau, ar tada (2006) autorius jau buvo parašęs, bet ausis tai išūžė daug kam. Dėl ko?
Eilės. JULIUS KELERAS
istorija apie angelą-vabzdį angelas, tapęs vabzdžiu, nenustoja būt angelu, plytinės sienos išsaugo viską, išskyrus treles
