Literatūra

Neleisti laiko vėjais

JURGITA RATKEVIČIENĖ Aurelija Stankutė. Leiskime laiką. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. 88 p. Aurelija Stankutė – jauna, debiutuojanti autorė, Rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamame pirmosios poezijos knygos konkurse 2009 metais laimėjusi pirmąją vietą.

Tarp kalendorių

RASA BIVEINYTĖ Polemika Libertas Klimka. Tautos metai. V.: Etninės kultūros globos taryba, 2008. 376 p. Prieš gerą pusmetį man į rankas pakliuvo Liberto Klimkos knyga „Tautos metai“. Dėmesį patraukė gelsvai žalio viršelio fone sudėliota patraukli kompozicija su televizijos laidos „Duokim garo!“ vedėjais ir vyrų ansambliu priešakyje.

Iš koncentracijos

JURGA TUMASONYTĖ Aušra Kaziliūnaitė. 20 % koncentracijos stovykla. Eilėraščiai. K.: Kitos knygos, 2009. 128 p. „Atėjo aušra, o kėdžių dar nebuvo“, – kažkas pakeverzojo pieštuku knygoje, kurią pasiskolinau iš bibliotekos. Žiūriu į tą pirmąjį kūdikį su riebiu mėsos kąsniu viršelyje ir galvoju, kad nepažįstamasis knygos komentatorius buvo teisus.

Pilnų kišenių tuštuma

JURGA TUMASONYTĖ Mingailė Apulskytė. Tuščių kišenių žodžiai. Eilėraščiai. V.: Versus aureus, 2009. 72 p. O pašlovintosios mergaitės, kodėl jūs negalite tiesiog būti? Tarkime, Alfonso Nykos-Niliūno eilėse, su gėlėtomis suknelėmis lyjant lietui, su kūne įrašyta gamtos poezija, lyrinį subjektą sužeidžiančiomis dar nesusiformavusiomis krūtimis.

Dviratis – kasdienis palydovas

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Pokariu mūsų šeimoje dviratis buvo didelė vertybė. Jų rikiavosi net trys – moteriškas „Sport“, vyriškas „Dürkopp“ ir neaiškios kilmės trečiasis – nulupinėtais blizgučiais ir prašapusiu firmos ženklu. Pastarąjį pasikeisdami drengė vyresnieji broliai.

n…u…o…g…i…r…d…o…s

RIČARDAS ŠILEIKA Blaškymasis irgi yra kelias. Vilma Šileikienė, menininkė Rojuje eilėraščiai nerašomi. Laurynas Katkus, poetas ir vertėjas

Šekspyras. International

NIJOLĖ KLIUKAITĖ Gerai pamenu, kam tai šovė į galvą. Ogi Barstyčiui. Nežinau, vardas tai ar pavardė, gal šiaip vietovardis, kuriuo šis peraugęs spuoguotas vaikas pridengia savo nereikšmingumą ir nerangumą.

Štrichai autoportretui

GRIGORIJUS KANOVIČIUS Nuoširdžiai prisipažinsiu, niekada nebuvau autobiografinio žanro mėgėjas. Ne todėl, kad ketinau vesti visuomenę savo jau pakankamai ilgo gyvenimo faktų klystkeliais ar, kas yra dar blogiau, juos pagražinti.

Pasiimk šunį ir eik

JULIAN WOODS Julianas Woodsas gyvena vienas akmeninguose brūzgynuose netoli Tarago miestelio (100 km į šiaurės rytus nuo Kanberos). Našlys, pensininkas, bibliotekininkas, turi didelę biblioteką, du katinus, daug skaito, rašo. Aptvėręs tvora nuo lapių ir laukinių šunų, laiko pulkelį vištų. Kol žmona buvo gyva, abu daržininkavo. Gabendavo daržoves miestan. Dabar daržas mažas, tik sau. Išverčiau gabalėlį jo kūrybos.

Sapnai apie senelę

JONAS KIRILIAUSKAS Retrospekcija Nuotraukoje pirmame plane – mano senelė Emilija Jokubauskienė. Į jos petį atsirėmusi mano sesuo Stasė. Aš užkeltas ant kėdės (pagrandukas, norintis būti didelis) šalia mamos Jadvygos. Ruošiamasi sutikti 1973 metus, bet visa šeima dar nesusirinkusi bendrai nuotraukai. Tačiau kalba bus ne apie šeimą, bet apie senelę.