Literatūra
Dainos, kurių išmokė motina
SIGITAS GEDA 2007 metai Rugsėjo 6, ketvirtadienis Iš „Pragaro“ korektūrų Kam visas šitas darbas? Ką nors dirbti šitam absurdiškam pasaulyje? Žmonės neskaito knygų, mokytojai streikuoja, mokiniai… Kokia prasmė? Vienintelis mano skaitytojas Linas K., išprašęs „Pragaro“ ir „Skaistyklos“ egzempliorius…
Mieloji beprotybės žiema
URTĖ LIEPUONIŪTĖ Vakarą, kai spoksai į kitapus gatvės esančius laimės kambario langus, kai visa savo esybe jauti, anot Gavelio, DDN (Didžiąją Dievo Neteisybę), kai ausyse skamba sentimentali muzika, kurios dėka matai save iš šalies, tarsi filmo herojų (didį ir nesuprastą vienišių, žinoma), ir kai prisidegi naują cigaretę, nes juk reikia palaikyti miesto intelektualo įvaizdį (nesvarbu, kad nuo persirūkymo jau gerokai…
Eilės. MILDA JURKEVIČIŪTĖ
Varnai Virš kupolų – Kybo saulė. Tirpinkime laikrodžius, Siekime Išėjimo. Kas? Kas? Kas? Klausimų gėrimas: Girtos dvasios. Ieškokime vandens.
Eilės. MANTAS BALAKAUSKAS
Griežti tyla Žiema griežia mažyčiais kvartalais ir dažniausiai tai daro baltais dantimis, ritas gilyn į šešėlį nebylės vėlės, pėdsako įspaudai tvarstyje gimsta.
Eilės. JONAS VALONIS
● Įsivaizduok! Paliekanti tą vietą, kur esi. Pakylanti virš visko. Matanti jų ašaras – Jų nepasiekiamą siekį tavęs.
Iranas – kita civilizacija
GENOVAITĖ BONČKUTĖ Įsivaizduokite, kad nuvykote į šalį, kurioje gatvių pavadinimai užrašyti keisčiausiais rašmenimis, žmonės užsienio kalbų nemoka, užsieniečio galite nesutikti visą savaitę, o taksistai nesupranta, kur jus vežti, ir nuveža ne ten. Šalis be turistų – tai Iranas. Gražūs persiški veidai, moterys juodom skarom. Rengdamasi ten važiuoti, netyčia sukeliu sąmyšį fotografijos paslaugų studijoje – vizai reikia nusifotografuoti su skara, bet…
Nesibaigiantis Afganistano karas
KASPARAS POCIUS Mindaugas Milinis. Afganistano kariai. Atsiminimai po trisdešimties metų: 1979–1989. V.: Knygius, 2010. 360 p. Nuo pirmojo Afganistano karo pradžios praėjo daugiau nei trisdešimt metų, o mes ten tebekariaujame.
Elgetos ir chuliganai
RIMANTAS ŽILEVIČIUS Tik grįžus iš pabėgėlių, elgetos dar nėjo. Vargšiukai kuitėsi savo gūžtose, perrinkinėjo išsaugotas lupatas. Turėjo supratimą, kad po karo retas gali atkišti sotesnį kąsnį. 1944 m. pabaigoje pasirodė Antosėlė nudžiūvusia rankele. Ji nuo naginėlių pirštine nusivalė sniegą, ilgai trepsėjo priemenėje ir, sąžiningai apsišvarinusi, pabeldė į storąsias duris.
Vytautas ir Nijolė, arba Keistas diptichas
AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ Man visuomet atrodė, kad jie yra ir labai kartu, ir – visiškai atskirai. Skirtingos, net priešingos prigimties, to priešingumo sukabinti: kraštutinis Vytauto egoizmas, egocentrizmas traukte traukė linkusią aukotis ir vienuoliškai nuolankią Nijolę. Jam reikėjo aukos, o ji gyveno aukojimosi svaiguliu.
Po devynių dešimtmečių grįžtanti Vydūno išmintis
PRANAS GERVENIS Vydūnas. Mūsų uždavinys. Fotografuotas 1921 m. leidimas. Išleido Vydūno draugija. Klaipėda: Eglė, 2010. 200 p. Kovo 11-osios proga LR prezidentei Daliai Grybauskaitei, Atkuriamojo Seimo pirmininkui prof. Vytautui Landsbergiui, Seimo ir Vyriausybės nariams Vydūno draugija įteikė po kuklią dovanėlę – naujai fotografuotiniu būdu išleistą 1921 m. išėjusią Vydūno knygą „Mūsų uždavinys“.
