Literatūra
Praėjus šimtui metų po mirties Twainas prabyla atvirai
LARRY ROHTER Pašaipus ir ekscentriškas, komiškas ir niurzgus – tokį Marką Twainą tariamės pažįstą iš mokykloje skaitytų „Heklberio Fino“ ir „Tomo Sojerio“. Tačiau nekupiūruotoje autobiografijoje, kurios pirmasis tomas bus išleistas netrukus, praėjus šimtui metų po jo mirties, iškyla visiškai kitoks Twainas, daug labiau politiškai angažuotas ir pasiruošęs suvaidinti pikto pranašo vaidmenį.
Prisikėlimai
ROLANDAS KAUŠAS Jam gimus, kyla didžiulis sambrūzdis, pasirodo trys kaimynai su dovanom ir užsidaro su tėvu virtuvėj aplaistyt vaiko. Motina, kaip paprastai, tik dėl viso pikto paburnojusi, esą tėvas „ir vėl prasideda su piemenimis“ ir „namai po tokių apsilankymų atrodo kaip tvartas“, barsto pudrą ant kūdikio paraudusio užpakalio, pakaitom jį bučiuodama. Lauke ryškiai šviečia žibintas ir masina naivius vėlyvus praeivius.
Keliavau per gyvenimą su daina
JUOZAS SAVICKAS Kai peržengiau devyniasdešimtuosius, man pasirodė, kad nebeverta toliau metus skaičiuoti. Panūdau pasipasakoti, kiek dar spėsiu, apie tai, kas buvo veikta neprofesinėje srityje. Šįsyk tebūnie apie dainavimą, apie dainą. Tad pradėsiu nuo paveldo. Mano žinios apie gentį iš tėvo pusės nesiekia toliau tėtukų, t. y. mano senelių.
Tobulas
RŪTA JAKUTYTĖ O mes tokie bailūs, tokie bailūs, taip drebam, kad nusivilsim savim, nusisvilinsim, nusismailinsim ant savigraužos smaigalio iki drebulio apsaugotas sėdynes, todėl geriau nieko nedarysim, nepakelsim nė blakstienos, zuikiškai tylėsim ir tik klausysim „Love will tear us apart“, siaubingai bijodami patys susiplėšyt sužinoję, kad nesam tobuli ir iš tikrųjų
Gyveno kartą
GINTA KAZLAUSKAITĖ Gyveno kartą mergaitė, kuri norėjo būti laiminga. Ji nežinojo, ar laimė yra jausmas, ar daiktas, ar laikotarpis, ar darbo rezultatas. Todėl nesumojo, ar jai tobulinti savo jausmus, ar jų nusipirkti, ar laukti tinkamo momento. Nusprendė imtis visko iškart. Šiaip ar taip, vis tiek neturėjo ką veikti.
Iš etiudų albumo
AUDRIUS MUSTEIKIS Nilas Nilas Žurnalisto pasaka Sielos grynuoliai ir yra sunkiausiai išnarpliojami kazusai. Jie plasnoja ten, kur garsas sveikina liniją, spalvingos dėmės gražiai lygiuoja penklinėse ir žvaigždė žvaigždei sako ei.
Šuo, kuris įlipo į autobusą
KOTRYNA ULAN Pro juodą trumpaplaukį kailį išsišovę šonkauliai ima smarkiau kilnotis, nes šuo staiga pradeda giliai alsuoti ir kosčioti, iškišęs liežuvį. Atsitupia pakumpęs, išsišovusiom mentėm ir bando atgauti kvapą. Kai kiek atsigavęs mėgina paeiti, susipina kojos ir jis virsta ant šono.
Eilės. VAIDA ARMONAITĖ
Gulėdavau po sūpynėmis, buvau toks, kurį retai kas pamatydavo. Dieną supasi vaikeliai, vėliau keletą valandų supasi vėjas, jo šviesios, ilgos kojinės gerai matomos tamsoje.
Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS Labas, akvilibriste, Kaune lyja. Ištisi ežerai krinta į žemę. O dar vakar buvo daug saulės. Per daug. Ugnis ir vanduo, atsidūrę per arti, pasiruošę sudeginti ir paskandinti. Kai tiek stiprios gamtos, kas įrodytų, jog esi gyvas? Bent tiek gyvas, kad ką nors reikštum.
Paukštis neskiria sapnų nuo realybės
SANDRA BERNOTAITĖ „Mažyte kamarėle žmogaus viduje, karsteli, mažasis lopšy, tu esi mano tikslas.“ Hermann Hesse, „Prieglobstis“ (1) Raudonasis sąsiuvinis. Dabar kaskart, kai atsiverčiu jį, ne, prieš tai, vos tik paimu į rankas, vos paliečiu viršelį, prisimenu tą nelaimingą pavasario dieną ir tą spalvą po mano akių vokais.
