Literatūra

SAULIUS VASILIAUSKAS

Lentyninė kaimynystė

Ar rašytojams svarbu, kokių autorių knygos bibliotekų lentynose stūkso jų opusams iš kairės ir dešinės? Kiek rašytojai pažįsta savo (savo pavardės) kaimynus? Ar apskritai nūdien aktuali tvarios lentyninės kaimynystės tema?.. Šiuos klausimus ir uždavėme keletui jų.

HARRY SALMENNIEMI

Prašymai

Philipp Bauknecht. Arena. 1912
Gerbiamas gavėjau,
naršydamas jūsų interneto puslapyje radau skelbimą dėl konkurso eiti savivaldybės mero pareigas. Būtų įdomu daugiau sužinoti apie šį pasiūlymą.
Esu iš tų, kurie žvelgia į ateitį ir į veidrodį, o jame mato velniškai išvaizdų komandos žaidėją; riziką priimu kaip galimybę, galimybę – kaip riziką. Įžvelgiu dalykus, kurių kiti nemato. Iš anksto nuspėju tendencijas.
AUŠRA KUNDROTAITĖ

روژین

  Kai per vieną skvoto vakarėlį iš savo kambario atnešė parodyti seną, apsilaupiusią, subraižytą fotografiją, žinojau  – pagaliau iš tiesų susidraugavome. Juodbruva, močiutės glėbyje vos išsitenkanti, kairiu smilkiniu prie jos skruosto prigludusi šešiametė. Abiejų lūpose santūrios, bet užtektinai išraiškingos, veido bruožus sušildančios šypsenos. Ir išdidumas mergaitės akyse, toks būdingas vaikams, kai užtikrintai žino, kad juos myli. Nė viena nežvelgia tiesiai…

LAIMANTAS JONUŠYS

Žodyno lietuviškumas

2017 m. pasirodęs Akvilinos Cicėnaitės romanas „Tylos istorija“, vaizduojantis keturių kartų Lietuvos moterų gyvenimą, sulaukė mažiau dėmesio, negu buvo vertas. Naujajai knygai dėmesio nestinga, ir net vitrinoje tarp bestselerių mačiau, – galbūt skaitytojus traukia asmeninė patirtis.

GUNTIS BERELIS

Perskaityk ir išmesk! Arba: ar galima išmokyti rašyti?

Daugelį metų sėdėjau priešais patyrusią korektorę, kuri be jokio pieteto prieš laurų vainikais vainikuotus kūrėjus vaizdingai skaitė ryškiausias redaguojamo teksto citatas, komentavo tų autorių vaizduotės prasmę ir latvių kalbos mokėjimą. Laimė, šių nemalonių komentarų neišgirdo minimi autoriai…

ALEKSANDRAS ŽALTAUSKAS

Ar iš tiesų gyvenimas nenuspėjamas ir trapus?

Gyvenimas yra trapus, ir ne visada, kaip Žemaitės Katrei, prieš mirtį užtenka laiko atsiprašyti. Ar gali žmogus žinoti, ar jis išgyvens iki rytojaus? Ar jis bent pagalvoja, kad paslydęs ant likimo ledo gali susidaužyti širdį? Kaip jis gali žinoti, kad kaimynui skirta kulka neparėš jo smilkinio? Pagaliau jis net nėra įsitikinęs, kad gerdamas ryte arbatą neužsprings mirtinai.

NIDA TIMINSKAITĖ

Eilės

vogti iš savo miego eilėraščius
paslėptus pasąmonės banke
nes tai labai tvirta valiuta
brangesnė nei ilgapirščių rankos
KENNETH PATCHEN

Idant

Galėčiau pretenduot į pareigas (jau pamiršau kokias), turėjau iki vidurdienio vesti Mero pavaduotojo dukterį. Įsakymą perdavė trys minutės po dvylikos.
Aš jau turėjau žmoną; Mero pavaduotojas buvo bevaikis; bet aš vedžiau.
Tada man liepė nuskusti tėvui barzdą. Gerai. Nesvarbu, kad jis buvo eunuchas…
MORTON MARCUS

Iš „Bevardžių akimirkų“

Po žeme turėtų būti daugybė laiptinių: minkštų it samanos, aprizgusių šaknimis, ankštų ir stačių – sudūlėjusių lapų kapinynas.
Mirusieji bruzda pirmyn atgal šiais laiptais. Sunki kelionė, bet įveikiama. Pašaukti, jie ateina.
Daugelis jų pasiekė tai, ko neįsivaizdavo būdami gyvi, vientuliai ankštuose būstuose, nustumti triukšmingos minios.
JONAS VAICEKAUSKAS

Raudoni pelekai

Kutena, spurda delne grobis, nelengvai įgytas. Nedidukas, saujoje telpa, bet labai geidautas. Gyveno jis kažkur, kur niekaip neįžvelgsi, nepasieksi, o dabar aš jį apžiūriu, patyrinėju. Gražus – auksu žėri, skaisčiai rausvai pasidabinęs ir spokso apvaliomis akimis. Karosiukas.