Literatūra
Miunhauzeno atostogos
EMILIJA VISOCKAITĖ Sigitas Parulskis. Vėjas mano akys. Atostogų romanas. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. 238 p. Po istorinio romano ir eilėraščių rinkinio Sigitas Parulskis nusprendė atsikvėpti ir parašyti detektyvinį nuotykių atostogų romaną. Tačiau, kaip paaiškėja ir knygos pagrindiniam veikėjui, atostogauti taip pat nėra paprasta.
Nuslėpta
RŪTA JAKUTYTĖ Sutraukia raumenis. Iš pradžių tokie agresyvūs, veržlūs judesiai pamažu slopsta, veide iš nervinės įtampos ima ryškėti irzulys, nepasitenkinimas, nuovargis, bet ne susitaikymas. Sunku toliau irtis, rankos nebekyla ieškoti.
Kubas
ADOMAS PŪRAS Kubo sienos, grindys ir lubos yra grotos. Senieji žmonės pro jas matydavo saulę, žirafas, lietų, girdėdavo melodijas. Grotų tarpų platumas viliojo ištrūkti. Tačiau su kiekvienu bandymu grotų tarpuose radosi naujos grotos.
Iš „Užrašų knygutės“
JIDDU KRISHNAMURTI Pasaulinėje dvasinių mokymų tradicijoje ryškų pėdsaką palikęs indas Jiddu Krishnamurti nuo 1961 m. birželio 18 d. iki 1962 m. kovo 19 d. pats nežinodamas kodėl rašė dienoraštį. 1976 m. beveik neredaguotas jis buvo išleistas atskira knyga. Aprašant aplinką ir dvasinę būseną jame ne kartą minimas ir kūną kamuojantis didžiulis skausmas.
Atvykėlės pasakojimai
SONIA AVISHERVAN Ištrauka iš tekstų ir fotografijų ciklo Turėjau skelbti šlovę Tų, kieno šlovę skelbiu, Aš nepažįstu.
Man labai patinka ponios
GILBONĖ Man labai patinka ponios. Jos labai kūrybingos. Sugalvoja visokiausių savo poniškumo įrodymo būdų: nuo namų, suknelių spintos demonstravimo iki dalijimosi patirtimi, kaip išsirinkti vyrą susirašius ant lapelio dešimt reikalavimų (beveik kaip Dešimt Dievo įsakymų).
Neatsižadėk Palangos
NOMEDA GAIŽIŪTĖ Bandau spausti neva nerūpestingą šypseną, kad tik nieko nereikėtų sakyti. Balsas kaipmat išduotų dukrai kvailą mano jaudulį. „Ar tu bijai?“ – lyg tyčia. Jei ne tu, lipčiau lauk iš šios velnio gondolos, nelaukusi, kol ji pajudės.
VITALIJA BOGUTAITĖ. Eilės
II Nusinešiu su savim, ko negalėjau kitam atiduoti.
TOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Eilės
Kitas laikas Aš nežinau, kas tai yra tėvynė, Aš nežinau, ką dovanoti tau – Ar saulę kruvinai auksinę, O gal mėnulio durklą sidabrinį, Kai katės teroristės šaukia „miau“?!
JURGIS VININGAS. Eilės
Iriasi varnos prieš vėją viršum plevėsuojančios upės – užuolaidos, už kurios mes slepiamės – gražūs, tarytum fotografuojami. O gražiausi tada, kai kažkas atpažįsta mus, jau seniai nebegyvus, nupūtęs dulkes nuo fotoalbumo.
