Literatūra

Welcome, intruder

GITANA GUGEVIČIŪTĖ Rolandas Rastauskas. Privati teritorija. Esė rinktinė. V.: Apostrofa, 2009. 312 p. Nebepamenu, kas rašydamas apie M. K. Čiurlionio organizuotą pirmąją lietuvių dailės parodą paminėjo ir tą parodą aplankiusį bevardį provincijos eilinį, netyčia ten buvusioms amžininko ausims palikusį prisipažinimą, kuris, laisvai verčiant į mūsų dienų šneką, skambėtų maždaug taip: nieko nesuprantu, bet vis tiek jėga (!).

Vinco Žilėno 1957 metų ekspedicijos dienoraštis

Parengė ONA MAŽEIKIENĖ Pabaiga. Pradžia Nr. 17 Liepos 1 d. Šiandien buvome Laurinaičių kaime, kuriame prieš 100 m. tebuvę dvi sodybos ir jos turėjusios maždaug po 150 ha. Tų abiejų ūkių savininkai buvę įtarti dalyvavę 1831 m. sukilime, vienas jų buvęs ištremtas, jo žemė konfiskuota.

Ar Einsteinas svarbus mūsų kūrybai?

ONA KUBILIŪNIENĖ Tūlas ironiškai pasakys: „Didelis čia daiktas reliatyvumo teorija ir jos kūrimo istorija.“ Neskubėkime daryti išvadų. „Mūsų daržui ir mūsų pupoms“ reliatyvumo teorijos tikriausiai neprireiks, tačiau žinios apie mąstomojo modelio keitimą jos kūrimo procese gali būti naudingos bet kokiai mūsų kūrybai. Juk triūsdami kasdien savo „darže“ įprastais būdais iš savo „pupų“ sudedame daugybę dėlionių – tradicinių kūrinių variantų.

Sąmyšis utopijoje: menininkų genocidas

DUBLINIETIS Išjungti rampos šviesas ir leisti žmogui gėrėtis žvaigždėmis. G. K. Chestertonas Gyventi nėra labai sudėtinga. Jeigu nori myžti, tai eini į tualetą ir myži, o jei nėra tualeto, ieškai kokių krūmų arba galiausiai myži vidury lauko. Tačiau sociologai, filosofai, religijotyrininkai ir krūva kitų mokslo šakų atstovų vis tiek nenuilstamai ieško priežasčių, dėl kurių Paprastas žmogus myža.

Kaštonų pardavėjais gimstama

LAURA ŠVEDAITĖ Lisabona – tolerancijos miestas. Šitaip parašyta ant sienos. Ten pat galima rasti ir daugiau užrašų. Filho da puta. Casa okupa. Amo-te Tiago. Merda. Merda. Merda. Kaip tik po vienu „Merda“ stovi raudonplaukė kaštonų pardavėja. Jos veidas, ramus, kiek išblyškęs, protarpiais vis išnyra iš pilko dūmų kamuolio.

Visi laiškai – žirafos

AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, grafe, sapnu mane išvadinai, o aš toks kūnas ir kraujas, ir duona, ir vynas, tiek venų ir kraujagyslių turiu ir taip teigiu gyvenimą, kad galiu dar tūkstančiams žmonių kirsti kaip koks dalgis per strėnas, mirtinai, o paskui duoti valgyt savo kūno ir gert savo kraujo, kaip gyvybės vandens. Yra tokių, kurie nedaro nei jokio run, nei jokio…

Mums rašo

Gerbiamoji redakcija, mane pribloškė balandžio 16 d. „Šiaurės Atėnų“ numeryje išspausdinta nuomonė apie pavardžių rašymą originalo kalba Lietuvoje išduodamuose dokumentuose. Pasai, ko gera, paskutinė nepaimta tvirtovė, nes visa spauda, televizija jau seniai pilna churchillių, t. y. jau seniai nebepaiso lietuvių kalbos taisyklių, kurios sukurtos vadovaujantis jos dėsniais.

Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA 2007 metai Spalio 2, antradienis Mano mylimiausias… japonas Tada jo pavardę rašydavom Basio (vienu metu netgi Basius), dabar – Basho. Mane lydintis mėnuo Šaukia: „Užeik pas mane.“ Namai palei kelią.

Ruduo atneš, žiema iškęs, pavasaris išneš

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Pamatęs sode besidraikančius raganos plaukus, pasišoviau pamatyti žiežulą. Šventai tikėjau išvysti senę, apmuturiavusią šaliku stagarais nuėjusį smakrą, persimetusią odinį maišą nedorėliams sugrūsti. Tariausi esąs gerutis, bet ką gali žinoti su tom vydragom. Apsirikusi nusigabens miško trobelėn, kur geležiniame garde čirškinti atpenimi pypliai.

Eilės. AUŠRINĖ ŠIAUDVYTYTĖ

Gėdingai o kad taip kaip vakar susėdę ratu įtraukę vėjus iškosėję siūlus it voratinkliai gyventume adatomis po dygsnį