Literatūra
Dainos, kurių išmokė motina
SIGITAS GEDA 2007 metai Glindos Tik šiandien perskaičiau, kad glinda yra utėlės kiaušinėlis. Jų būdavo mūsų vaikiškose galvelėse. Po karo. Ne veltui motina sakydavo: – Duok galvą, pažiūrėsiu, ar nėr glindų… Prispaudžia galvą sau prie pilvo ir žarsto plaukus… Tos glindos būdavo nelyginant maži gelsvi grūdeliai, kruopelytės, odos nuoplaišos.
NERIJUS CIBULSKAS. Eilės
Visa, kas geriausia Štai ji, tavo nepamainoma deguonies lazdelė, kurios ieško, atrodo, kadaise užsimiršusios rankos. Tamsrudis prietemos cinamonas bemat sušyla atsiskyrusio žibinto šviesoj.
JOSIP OSTI. Eilės
JOSIP OSTI Josipas Osti (g. 1945) – Sarajeve gimęs poetas, eseistas, redaktorius ir vertėjas. Karui Bosnijoje įsisiautėjus, išvyko į Slovėniją. Pakeitęs gyvenamąją vietą, jis pakeitė ir kalbą – naujausios rašytojo knygos išleistos slovėniškai. Nors rašo jis kartais bosniškai, kartais slovėniškai, pats verčia iš vienos kalbos į kitą, neprarasdamas tikslumo ir ironijos. Eilėraštį verčiau iš slovėnų kalbos, į kurią jį išvertė…
Vaivos dienoraščiai
VAIVA GRAINYTĖ https://baji-live.powerappsportals.com https://baji999.animate.style/ Live Casino Online
Pelenų romanas
DALIA ZABIELAITĖ Georgi Gospodinov. Natūralus romanas. Iš bulgarų k. vertė Gintarė Kubilickaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. 144 p. Ant asmeninės peleninės išgraviruoto užrašo „Viskas yra pelenai“ metaforiškumas giliai sukrėtė romano pagrindinį veikėją trisdešimtmetį rašytoją tokiu pat vardu ir tokio pat amžiaus kaip ir romano autorius.
Laiškas iš Australijos
Kol pas jus rugpjūtis dar stovi po medžiu, štai posmelis apie čionykštę žiemą: Lietus veja virveles, Vaikšto višta. Šalta. Nėra grūdo lest, Vasara negrįžta.
Aš pats
JONAS MIKELINSKAS Mirus vienam po kito dviem broliams, motinai ir žmonai, o dukrai paskendus kvaišaluose, jis ilgą laiką negalėjo žiūrėti į žmones kitaip, kaip į esamus ir būsimus lavonus. Ir juo gražesnis kieno iš jų būdavo veidas, dailesnis liemuo ir grakštesnės, eiklesnės kojos, tuo šiurpesnis jų laukdavo finalas. Netgi gražiausias jam pasaulyje paveikslas – motina su kūdikiu rankose – apsinešė…
Einam
DALIA PAULIUKEVIČIŪTĖ Baltaplaukiai turėtų vengti saulės, taip man sakė mokyklos medicinos sesuo. Ji buvo maloni apvalaina moteris, tačiau kiek išsiblaškiusi. Pavasarį, kai turėjome už rankos vesti dvyliktokus ir saulė buvo labai kaitri, man ėmė suktis galva, eilėraščių montažas aidėjo joje kaip varpas, ir aš apvėmiau savo dvyliktoką. Jis pasibjaurėjęs nusišluostė batus į žolę ir niūriai pasakė: „Patraukit šitą vaiką.“
Aktualijos
RIČARDAS ŠILEIKA Užpalių ruskapiuose braidžiojantys du svetimveidžiai. Viktoras Binkis plaštaka vis patrina antkapinių paminklų plokštes ir balsiai diktuoja palaidotųjų vardus pavardes, gimimo ir mirties keturženklius. Aš viską užrašau mokyklinian sąsiuvinin. Prie kapinaičių vartų ir tvoros – vešliausios, stovinčio žmogaus galvą peršokančios vingeryčios (pelkinės vingiorykštės). Už keliasdešimt metrų tylutėliai savo žinion srūvanti Šventoji.
Štai taip Zaratustra valgė
WOODY ALLEN Niekas taip neįaudrina intelektualų bendruomenės ir neįžiebia akademikų ginčų, panašių į tuos, kurie kyla pro mikroskopą stebint vandens lašą, kaip didžio mąstytojo nežinomo veikalo atradimas. Neseniai keliavau į Heidelbergą įgyti retų devyniolikto amžiaus dvikovos randų ir visiškai netikėtai aptikau kaip tik tokį lobį.
