Literatūra
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, žirafuokli, po kokį kosmosą dabar duodiesi, puma tu? Viskas, ką dabar berašyčiau, atsimuša į „Gal raketėm?“, nes šiandien 300 žmonių su manim nori eit žaisti raketėm.
Godo ir Apokalipsė
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ „Ar tiesa, kad rašoma vis blogiau?“ – jaunųjų filologų konkurse uždavė klausimą gabi moksleivė, prisiklausiusi, matyt, senstelėjusių inteligentų verkšlenimų, kad ir saulė anksčiau buvusi skaistesnė, ir laikai lengvesni, ir mergos gražesnės. Net pinkfloydai savajame „High Hopes“ dainuoja, kad žolė jiems buvusi žalesnė jaunystėje. Taip jau yra: praeitį nejučia imi garbinti kaip „aukso amžių“, mat nejauti pakitusio santykio su…
Dainos, kurių išmokė motina
SIGITAS GEDA 2007 metai „Rūkas virš slėnių“ (R. Gr.) Su pertrūkiais, ilgesniais ir trumpesniais, baigiau skaityti šį romaną. Geriausia – pabaiga. Nežinau, ar tada (2006) autorius jau buvo parašęs, bet ausis tai išūžė daug kam. Dėl ko?
Eilės. JULIUS KELERAS
istorija apie angelą-vabzdį angelas, tapęs vabzdžiu, nenustoja būt angelu, plytinės sienos išsaugo viską, išskyrus treles
Eilės. RIMVYDAS STANKEVIČIUS
Įsidūriau į antspaudo nuolaužą Tik nemėgink vėl pasakoti apie tą garą, Ropojantį tavo celės lubomis, Jau kuris laikas bandantį Neleistinai suartėti su cigaretės dūmu…
Nenoriu būti savimi
IEVA KRIVICKAITĖ „Sunku šiais laikais žmogui gyventi“, – išgirstu rimtą psichologės išvadą per kažkokią rytinę televizijos laidą. Padedu šaukštą, kuriuo ką tik srėbiau sausus pusryčius, ir garsiai prunkšteliu – ant pusryčių stalo gulinčiame Sruogos „Dievų miške“ galima paskaityti, ką reiškia iš tiesų sunkiai gyventi. „Nuolatinis stresas, – toliau tęsia psichologė, – neigiamai veikia žmonių sveikatą, santykius ir, svarbiausia, psichologinę būklę.“
Nuo „Bėdų turgaus“ iki „Paskutinės instancijos“
GIEDRĖ ŽIULKUTĖ Po velnių su savo skatinimais. Prie kokių idealų žengti? Koks gyvenimas prieš akis? Bala – daugiau nieko. Ar mes akli ir nežinome, kad tie, kurie deklamuoja apie idealus, aukščiau už savo snukį nemato. V. Mykolaitis-Putinas, „Krizė“ Aš išsigandau. Pirmąkart taip baisiai išsigandau.
Mito šešėlyje
VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS Elena Kurklietytė. Šešėlių verpėja: laukinės Todės istorija. Romanas. V.: Alma littera, 2009. 183 p. Istorikas Edvardas Gudavičius, vertindamas Lietuvos kultūrinę raidą Europos kontekste, skyrė jai du iš dešimties balų. Pavertę šiuos balus procentais, aptiksime, kad tik 20 procentų tautiečių intelektas prilygsta modernaus europiečio mąstysenai, visų kitų pasaulėjauta ir pasaulėžvalga tebėra įstrigusios XIX ar dar ankstesnių amžių gelmėse.
Pasaulis, kuriame tylima
MARIUS PLEČKAITIS Ryszard Kapuściński. Kristus su automatu ant peties. Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys. K.: Kitos knygos, 2009. 160 p. Jeigu tikėtume skambia lyg varpeliai teorija, teigiančia, jog visų kataklizmų, nelaimių, poltergeistų ir amoralybių kaltininkas yra žmogus, tai turėtume sutikti ir su tuo, kad vieną dieną Didysis Svieto Lygintojas nusileis iš dangaus ir automatu išguldys visus blogiukus bei prikels…
„Poezijos pavasario“ datulė
MARIUS PLEČKAITIS Tikriausiai jau kokius 200 144 kartus panosėje ar viešai buvo užduotas metadimensinis klausimas: „Kas tas „Poezijos pavasaris“?“ Ir apskritai – kur man dabar per tą „Poezijos pavasario“ orgiją dėtis? „Poezijos pavasaris“ tūlam lietuviui pirmiausia asocijuojasi su emblema – PP paukšte. Ši paukštė – veikiausiai gegutė, gal jerubė. Arba Jonynas.
