Literatūra
Vienišas karys
ROMAS DAUGIRDAS Valdas Gedgaudas. Kario šešėlis. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. 128 p. Valdas Gedgaudas praeitame dešimtmetyje priklausė jaunų poetų sambūriui „Svetimi“. Pavadinimas koncentruotai išreiškė kūrėjų programines ir kultūrines nuostatas, jauseną to meto visuomenės gyvenime ir literatūroje.
DAIKTAI apie esė
MARIUS PLEČKAITIS performansas, kaip pirmasis judintojas prieš keletą dienų draugė man nulakavo nagus. tamsi visa sugerianti mėlynė. negalėčiau tiksliai nusakyti priežasties, paskatinusios taip pasielgti. ko gero, tai buvo mūsų konsensusas, išsivystęs iš ilgai planuoto performanso, vardu betoninis kūdikis, aklavietės.
Ar istorija turi ateitį
EUGENIJUS ALIŠANKA Turbūt ne vienam, jeigu ne daugeliui, išgirdus žodį „istorija“ prieš akis stoja mokykliniai vadovėliai, dažnai nuobodį ar net siaubą keliantis faktų ir įvykių talmudas, kurio net nesame viso pervertę, kurio esame išmokę, kitaip sakant, susikrovę į atmintį vien mažą dalį. Tik ir tegirdime, kad istoriją privalu žinoti, kad nežinantis istorijos privalo ją kartoti, t. y. vėl klysti.
Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS Sveika, magdaliete, malonu, kad tavo namai kaip koks miškas, kaip daržas ar lanka, kur „žveng žirnelis lankoj“. Kiek bežvengtų, nieks, veikiausiai, to žirnelio niekad neberas. Ištaškei, kaip mano tušinuką iš Dublino. Atrodo, kad ir milžinus pienių jūroj tu paklaidinai, ne Dalia Saukaitytė su Vytautu Kernagiu.
Sapnuojant maršką
EGLĖ JAKUČIONYTĖ Kada nors čia ateis dievotas vokietis ar atvirkščiai – bedievis austras – ir saulė užtems nuo jų rankų mosikavimo, ir nepatekės devynias dienas iš eilės, kol skries nematoma kolektyvinės pasąmonės puse. Taip ims tie vyrai gėdinti medžių vaikus, apsirūkiusius archajine laiko koncepcija. Ir lieps sapnuoti taip, kad būtų galima paaiškinti.
Kurtas
ILONA JANULIENĖ – Netylėk, Sesile, kai tavęs klausiu! Juk žinai, turėsi atvažiuot dar ir darsyk. Taigi, kur tas berniukas? – Taip, ponia. Berniukas. – Na, mes nesusišnekam. Mieloji, aš klausiu, kur jis. – Jis šuliny, ponia. – Vandenyje? Bet juk tai neįmanoma.
Dainos, kurių išmokė motina
SIGITAS GEDA 2007 metai Dantės „Rojus“ Vienas kunigėlis aiškina, girdi, ten žmonių sielos ne vien žiūri į Aukščiausiąjį, bet ir viena į kitą. Žodžiu, visuotinis sutarimas! Verčiau, gilinausi, o, užmušk, šito daikto nesuvokiu.
Eilės. IEVA GUDMONAITĖ
žiūriu į daugybę tuščių ikonų, ar jos verias, ar man čia sklaidytis jau laikas – gal jau laikas – jau virpa viduj mažytės mandalos, o kai sakau „gal jau laikas“, nustoja virpėt ir tada jos namas yra, todėl – ne laikas. dar ne laikas.
Eilės. RASA KUTKAITĖ
aidas nuo molo dar nesuriškit man kojų lyg suskilusių irklų pamažu plukdau save gulintį laivo dugne staugia vėjo plėšomos žiotys irkščia virš galvos prakiurę paukščių pilvai
Visa tiesa apie jaunystę
GABRIELĖ GAILIŪTĖ Philip Roth. Apmaudas. Romanas. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė. V.: Baltos lankos, 2010. 190 p. Jau gerą pusmetį vienas iš pačių įdomiausių mano gyvenimo darbų mane verčia nepaliaujamai galvoti apie jaunystę: apie jos grožį, maištą, sunkumus, klausimus ir abejones.
