Literatūra
Paskui egiptietišką maną (2)
JURGA MOCKEVIČIŪTĖ Hurgadiškės – turistų rezervate Viduržiemis. Bet termometrui į tai nusispjauti, jis be menkiausios užuojautos spingsi plius dvidešimt penkis. Saulė spjauna sutartinai su termometru ir plieskia, neabejoju, peršviesdama net skrandį su visu jo turiniu.
Eilės. VALDAS GEDGAUDAS
Žaidimo pabaiga Ar nepavargęs? tu žilviti tūta tūta Jau šiek tiek pavargęs žilvitėli tūta Nebejuokauji? tu žilviti tūta tūta Dar šiek tiek juokauju žilvitėli tūta
Senosios prabangos likučiai
DALIA ZABIELAITĖ Jacek Dehnel. Lialė. Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė. V.: Kronta, 2010. 390 p. Didžiausią nuostabą keliančių dalykų galima rasti ne tik postmodernioje dabartyje, bet ir praeityje, senelių ir prosenelių gyvenimo istorijose, jų epochoje, apie kurią prirašyta aibė knygų, tačiau kuri dar ir šiandien iki galo neatskleista, stebinanti.
Apie širdies baltumą
DALIA ZABIELAITĖ Andreï Makine. Moteris, kuri laukė. Iš prancūzų k. vertė Lolija Spurgienė. V.: Tyto alba, 2010. 142 p. Kad negimtosios kalbos neįmanoma išmokti taip, jog ja kalbėtum kaip tas, kam ta kalba gimtoji, juolab įstengtum ja kurti meniško stiliaus romanus, atrodo, pamatuota mintis.
Praėjus šimtui metų po mirties Twainas prabyla atvirai
LARRY ROHTER Pašaipus ir ekscentriškas, komiškas ir niurzgus – tokį Marką Twainą tariamės pažįstą iš mokykloje skaitytų „Heklberio Fino“ ir „Tomo Sojerio“. Tačiau nekupiūruotoje autobiografijoje, kurios pirmasis tomas bus išleistas netrukus, praėjus šimtui metų po jo mirties, iškyla visiškai kitoks Twainas, daug labiau politiškai angažuotas ir pasiruošęs suvaidinti pikto pranašo vaidmenį.
Prisikėlimai
ROLANDAS KAUŠAS Jam gimus, kyla didžiulis sambrūzdis, pasirodo trys kaimynai su dovanom ir užsidaro su tėvu virtuvėj aplaistyt vaiko. Motina, kaip paprastai, tik dėl viso pikto paburnojusi, esą tėvas „ir vėl prasideda su piemenimis“ ir „namai po tokių apsilankymų atrodo kaip tvartas“, barsto pudrą ant kūdikio paraudusio užpakalio, pakaitom jį bučiuodama. Lauke ryškiai šviečia žibintas ir masina naivius vėlyvus praeivius.
Keliavau per gyvenimą su daina
JUOZAS SAVICKAS Kai peržengiau devyniasdešimtuosius, man pasirodė, kad nebeverta toliau metus skaičiuoti. Panūdau pasipasakoti, kiek dar spėsiu, apie tai, kas buvo veikta neprofesinėje srityje. Šįsyk tebūnie apie dainavimą, apie dainą. Tad pradėsiu nuo paveldo. Mano žinios apie gentį iš tėvo pusės nesiekia toliau tėtukų, t. y. mano senelių.
Tobulas
RŪTA JAKUTYTĖ O mes tokie bailūs, tokie bailūs, taip drebam, kad nusivilsim savim, nusisvilinsim, nusismailinsim ant savigraužos smaigalio iki drebulio apsaugotas sėdynes, todėl geriau nieko nedarysim, nepakelsim nė blakstienos, zuikiškai tylėsim ir tik klausysim „Love will tear us apart“, siaubingai bijodami patys susiplėšyt sužinoję, kad nesam tobuli ir iš tikrųjų
Gyveno kartą
GINTA KAZLAUSKAITĖ Gyveno kartą mergaitė, kuri norėjo būti laiminga. Ji nežinojo, ar laimė yra jausmas, ar daiktas, ar laikotarpis, ar darbo rezultatas. Todėl nesumojo, ar jai tobulinti savo jausmus, ar jų nusipirkti, ar laukti tinkamo momento. Nusprendė imtis visko iškart. Šiaip ar taip, vis tiek neturėjo ką veikti.
Iš etiudų albumo
AUDRIUS MUSTEIKIS Nilas Nilas Žurnalisto pasaka Sielos grynuoliai ir yra sunkiausiai išnarpliojami kazusai. Jie plasnoja ten, kur garsas sveikina liniją, spalvingos dėmės gražiai lygiuoja penklinėse ir žvaigždė žvaigždei sako ei.
