Literatūra
Tigro metais
DALIA PAULIUKEVIČIŪTĖ Laukiau vasaros įsitikinusi, kad ji bus dosni šokių maratonų, fantos ir metais vyresnių berniukų. Dvi sruogos, kurias buvau pernai nusidažiusi mėlynai, žiemą nubluko, ketinau jas paryškinti ir galbūt pridėti dar vieną kitą spalvą.
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, Kęstuti, jau nebežinau, perskaičiau tavo tylos laišką, nepulsiu rėkti kaip įprasta – „poete tu, po kokį gyvenimą duodiesi – tas tekstas tikras tylos krateris, kur tavo tylos koralų girios žudys visus, kurie mėgins rėkauti“. Kitą rytą atrodžiau kaip Sandy Denny iš albumo viršelio.
Aš, tu ir šuo Šeolas
VYTAUTAS KINČINAITIS Malonu doroti kepsnį prie šventinio stalo. Malonu mirti meilės glėbyje. Malonu spausti bendrakeleivio ranką krentant lėktuvui. Malonu vakare grįžti į jaukius namus ar bent viešbučio kambarį ir, kažkur toli aidint šūviams, nugrimzti į patalą. Malonu stipriai apglėbti bendražygį prieš lemiamą kovą, o Pilėnuose net mirti nuo jo rankos.
Dainos, kurių išmokė motina
SIGITAS GEDA 2007 metai Liūdną valandą Su vilkais gyventi – vilku staugti… Yra panašiai skambanti rusų patarlė. Klausimas: ar yra dar likę kokių nors žmogiškumo salų? Jeigu ne arba jūs į jas nepakliūsite, tada mirtis arba savinaika nėr toks baisus daiktas.
Paskui egiptietišką maną (3)
JURGA MOCKEVIČIŪTĖ „Sukarijos“ kronikos, arba Jei nerandi išėjimo, išeik pro įėjimą Gyvenimas Egipte turi vieną nenuginčijamą pranašumą – mudu su gyvenimu nebestovime vienas kitam skersai gerklės. Užtat kur kas daugiau laiko lieka stovėti kur nors kitur.
Čia ilsisi ramybėje
VÁCLAV PANKOVČÍN Autobusas toliau nebevažiavo. Adamas Leideris išlipo Žemutiniame Fakliake. Iki Marakešo teko eiti pėsčiomis. Buvo suirzęs: traukinys pavėlavo gal dešimčia minučių, ir jis nespėjo į autobusą, važinėjantį tik du ar tris kartus per dieną – visai to nesitikėjo. Kito autobuso būtų turėjęs laukti apskrities mieste tris su puse valandos, tačiau taip ilgai laukti jam nesinorėjo, ir jis verčiau įlipo…
Neatvirukinė egzotika
DALIA ZABIELAITĖ Nathacha Appanah. Paskutinis brolis. Iš prancūzų k. vertė Asta Dumšienė. V.: Tyto alba, 2010. 168 p. Ne prancūzės, bet prancūziškai rašančios Nathachos Appanah „Paskutinis brolis“ yra dar viena knyga, apie kurią kalbant, panašiai kaip apie šiemet lietuviškai išleistas iš Alžyro kilusio Yasminos Khadros „Kabulo kregždes“, svarbūs kiti dalykai, ne tik įprastas meninės vertės kriterijus. Ši knyga pirmiausia įdomi…
Orientacininko treniruotė
PETRAS RAKŠTIKAS Margas šuo pilve neša geltonus blynus. Neša blynus ir kailyje, sumaišytus iš baltų ir juodų sausio peizažo ingredientų, pagardintus šiltos būdos kvapais, žvitriomis blusomis.
Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS labas mažoji raide sakai tyla iš antikos ir lyg jaučiu tą tylą ji tarsi visu kūnu į mus žvelgiantis graikų marmuras nors man atrodo kad istorija suklastota ir nebėra nei to marmuro nei tų graikų tik tyla tyla keistos ausų nišos iš kurių nebėra ką išimti viskas jau išimta sunaudota ir sunaikinta
Čiurlionis ir Słowackis
Leidykla „Versus aureus“ išleido RADOSŁAWO OKULICZIAUS-KOZARYNO knygą „Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių“ (vertė V. Dekšnys). R. Okuliczius-Kozarynas yra Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto profesorius, pagal išsilavinimą – lenkų literatūros istorikas, o pagal pomėgius – ir meno istorikas bei lituanistas. Su knygos autoriumi kalbasi Tadeuszas Tomaszewskis
