Literatūra
Aš pats
JONAS MIKELINSKAS Mirus vienam po kito dviem broliams, motinai ir žmonai, o dukrai paskendus kvaišaluose, jis ilgą laiką negalėjo žiūrėti į žmones kitaip, kaip į esamus ir būsimus lavonus. Ir juo gražesnis kieno iš jų būdavo veidas, dailesnis liemuo ir grakštesnės, eiklesnės kojos, tuo šiurpesnis jų laukdavo finalas. Netgi gražiausias jam pasaulyje paveikslas – motina su kūdikiu rankose – apsinešė…
Einam
DALIA PAULIUKEVIČIŪTĖ Baltaplaukiai turėtų vengti saulės, taip man sakė mokyklos medicinos sesuo. Ji buvo maloni apvalaina moteris, tačiau kiek išsiblaškiusi. Pavasarį, kai turėjome už rankos vesti dvyliktokus ir saulė buvo labai kaitri, man ėmė suktis galva, eilėraščių montažas aidėjo joje kaip varpas, ir aš apvėmiau savo dvyliktoką. Jis pasibjaurėjęs nusišluostė batus į žolę ir niūriai pasakė: „Patraukit šitą vaiką.“
Aktualijos
RIČARDAS ŠILEIKA Užpalių ruskapiuose braidžiojantys du svetimveidžiai. Viktoras Binkis plaštaka vis patrina antkapinių paminklų plokštes ir balsiai diktuoja palaidotųjų vardus pavardes, gimimo ir mirties keturženklius. Aš viską užrašau mokyklinian sąsiuvinin. Prie kapinaičių vartų ir tvoros – vešliausios, stovinčio žmogaus galvą peršokančios vingeryčios (pelkinės vingiorykštės). Už keliasdešimt metrų tylutėliai savo žinion srūvanti Šventoji.
Štai taip Zaratustra valgė
WOODY ALLEN Niekas taip neįaudrina intelektualų bendruomenės ir neįžiebia akademikų ginčų, panašių į tuos, kurie kyla pro mikroskopą stebint vandens lašą, kaip didžio mąstytojo nežinomo veikalo atradimas. Neseniai keliavau į Heidelbergą įgyti retų devyniolikto amžiaus dvikovos randų ir visiškai netikėtai aptikau kaip tik tokį lobį.
Raidės ant pirštų
DAINA OPOLSKAITĖ Man sakė, kad pradėjau šypsotis sulaukusi apie septyniasdešimt dienų, būdama daugiau nei dviejų mėnesių, tuo parodydama, kad pradedu atpažinti kasdienius pasikartojančius kvapus, balsus ir prisilietimus. Pasaulį, kuriame turėjau gyventi. Kuris turėjo užaugti.
Vėjo glamonės
PETRAS RAKŠTIKAS Vėjas vėdina kūną, garina iš jo skysčius, raibina vandens paviršių, stumdo debesis, nešioja žiedadulkes, judina užuolaidą, balkono duris, trukdo kregždei skristi namo, džiovina rūbus, atneša iš pušyno Dainų šventės garsus, masažuoja žolę, o žolė šiandien sausa, saulės iškankinta, pasiutiškai veržiasi į viršų, stengiasi atsiplėšti nuo žemės, ant kurios ropoja visokie vabalai ir alaus mėgėjai,
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, K, kažkas mane pastūmė iš ę ir s, iš dviejų t, iš u ir i. Jei pastumčiau tave iš trijų a, dviejų t ir įstumčiau į tris e, žinok, jog viskas tik dėl to, kad turiu fortepijono ir vonios kraujo. Tada tu atsitūpk ir pažiūrėk į savo vonios nugarą – ta nugara drėgna ir suglumusi dėl to,…
ALEŠ ŠTEGER. Eilės
Lietuvių skaitytojams jau pažįstamas Alešas Štegeris (g. 1973) garsėja ne tik poezija, bet ir didžiule kelionių aistra. Kartą, dar prieš pradėdama versti jo kūrybą, viename iš slovėniškų portalų skaičiau straipsnį, kuriame poetas buvo apibūdintas kaip vietoje nenustygstantis žmogus, kurio kūrybai ir asmenybei reikia daug erdvės. Neilgai trukus sutikau A. Štegerį ir įsidrąsinau paklausti, ar jis galėtų išgyventi be kelionių.
Už horizonto
EVALDAS DIRGĖLA Properša. Trūkis daiktų, reiškinių, sąvokų ir faktų audinyje. Tuštuma. Ją galite užpildyti patys. Savimi arba bet kokia istorija. Veiksmą siūlau plėtoti labiausiai apleistoje, užmirštoje, iš tiesų apgailėtinoje vietoje. Už horizonto linijos yra šalis, jokių poetų neapdainuota.
Dainos, kurių išmokė motina
SIGITAS GEDA 2007 metai Gruodžio 8, šeštadienis Dangus – lietuviškai Klausydamas kultūros komentaro negalėjau atsikratyti minties, kad yra tokia tautiečių rūšis, kurių dangiškos svajonės apsistoja… Paryžiaus priemiestyje. Tai gal dar iš tėvų (Kauno inteligentų) paveldėtas sapnas.
