Literatūra
„Į begalinę laisvę kaip į kalėjimą“
AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ Susitikom su Laima Joana (daugumos vadinta Žana) per atostogas, man atvykus iš Maskvos, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje. Mus tiesiog gatvėje supažindino mano artimos draugės brolis, dailininkas Anatolijus Mačiulaitis, gerokai už mus vyresnis.
Musių naikinimas
JUOZAS ŠIKŠNELIS Musės yra viena iš Dievo sukurtų padermių, kurias visi naikina, bet niekas nesugalvoja jų ginti ar bent kovoti prieš jų naikinimą. Kol kas neatmestina galimybė, kad dar gali atsirasti grupuotė, ginanti musių teises. Kodėl jos naikinamos – į kvailus klausimus neatsakinėjama, nors jos yra tarsi pasaulio kūrimo šalutinis produktas
Visi laiškai – žirafos
Labas, Ritz. Šiąnakt sapnavau, jog gyvenome dideliame viešbutyje prie jūros. Tokiame kaip Scotto Fitzgeraldo deimantas, savo ruožtu buvęs as big as „Ritz“. Didelių daiktų kaimynystėje maži pranyksta, sutrupa į trupmenas, tad ten nieko daugiau ir nebuvo, tik viešbutis ir jūra.
Anokia čia patvirka!
SIGITAS GEDA 2008 metai Vasario 15, penktadienis Žmogus ir… interjeras Gal čia geriau tiktų žodis „aplinka“. Nustebino kino juostos apie karo metais Pavolgyje įrengtas slėptuves Stalinui (dėl viso pikto!) – septynios ar aštuonios išliko.
Užsienio literatūros vertimų metai
DALIA ZABIELAITĖ Lietuvoje jau antrą kartą rengiami Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos inicijuoti Metų verstinės knygos rinkimai. Projektas dar palyginti naujas, pradėtas rengti vėliau nei Lietuvoje jau išpopuliarėję lietuviškos Metų knygos rinkimai.
Autoriaus mirtis Vilniaus knygų mugėje
EMILIJA VISOCKAITĖ Maloniausias šių metų Vilniaus knygų mugės renginys man buvo pirmasis, į kurį nuėjau. „Baltų lankų“ leidykla apdovanojo literatūrinio detektyvo konkurso nugalėtojus
Dabok vagą, rasi grucės
RIMANTAS ŽILEVIČIUS Už namo išsirikiavus kviečių guboms, pagaudavom dunduliuoti apie javų kūlimą. Taikiai po kiemą kraminėjantys leghornai, pajutę puotą, lėkdavo per tvorą ir J. Basanavičiaus gatve skusdavo į ražienom pasišiaušusį sklypą.
Prekybos centras
KOSTAS POŠKUS „Žinai, močiute, man įdomiau parduotuvėje negu bažnyčioje“, – pareiškė Ūla jau šventoriuje. Ji aiškiai turėjo galvoje ne bet kokią parduotuvę, o prekybos centrą, kur laikas sustoja, kur akys pavargsta nuo daiktų daiktelių įvairumo, nuo rožinių, žydrų, gelsvų spalvų margumo.
