Literatūra
Labai protingi vaikai
TOMAS MARCINKEVIČIUS Prieš pradėdamas atskirai apžvelgti knygas, norėčiau pasiskųsti, kad nieko nėra sunkiau kritik(iuk)ui nei vidujai laikytis neutralios pozicijos. Baisu, kai negali pykti, nes knyga gera ir netvirkinanti jaunimo1, bet lygiai taip pat baisu ir kai negali gėrėtis, nes knyga nepalietė to kaulelio, to receptoriaus dubenyje, kuris verčia mintyse šaukti: „Taip, štai taip, taip ir reikia rašyti!“
Vakarų Pekinas
VAIVA GRAINYTĖ Iš hieroglifų išnirusi Ruva 2011 06 12 Sesija sėlina tarsi tigras: imu nerimauti. Kažkaip nemalonu. Neįskaitau pusės hieroglifų, mirgančių nuo karščio egzaminų užduočių lapuose. Nuo ryto gliaudau pratimėlius, tačiau ryškaus rezultato nėra: tai muzikos reik paklausyti, tai grindis išsiplauti
Apie du pasaulio prasitęsimo principus
(daugmaž „Uliso“ 17 skyriaus metodu) ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS Kam, apsilankęs parduotuvėje ČIA įsigyti ekologiško pieno, šį sykį daugiau dėmesio nei kitais kartais skyrė A. A. sukurtasis protagonistas? Kokių asociacijų jo galvoje sukėlė tasai didesnio dėmesio sulaukęs objektas?
Aš kaip langas
VAIDAS KARLONAS Galėčiau sėdėti prie lango ir atrodyti meniškai, nes aš gal prie meno. Kadaise visą atlyginimą sumokėjau už Monos Lizos šypseną, parsinešiau ją namo ir nuleidau į unitazą net nepakėlęs dangčio. Aš gal dar ir prie moterų.
Kitas literatūroje – savas ir svetimas
LAIMANTAS JONUŠYS Man įsiminė prieš daugelį metų per radiją girdėtas rusų filosofo, orientalisto Aleksandro Piatigorskio pasakojimas. Jis tuo metu gyveno Londone ir pasakojo apie apsilankymą budistinės dailės parodoje. Kalbėjo apie tai, kokį stiprų įspūdį daro tos statulėlės ir pan.
ALEKSANDRS ČAKS. Eilės
Siauruko stotyje Naktis. Stotis. Šviesa kaip geltona mazgotė. Konduktorius švilpia dešimtąjį kartą, tačiau traukinys stovi vietoj. Konduktorius švilpia vienuoliktą kartą – tas pat.
Iš mirusiųjų dienų
SIGITAS GEDA 2008 metai Kraštovaizdis Andai viena partija ėjo į rinkimus su šūkiu: „Nusipelnėme gyventi geriau.“ Dabar galėtume pasakyti – nusipelnėme šokio su giltine. Šalis, kur Vyriausybei, Seimui ir prezidentui surištos rankos.
Skrydis virš knygučių lizdo
JURGA TUMASONYTĖ Nuo to laiko, kai perskaičiau Mariaus Buroko straipsnį (http://www.bernardinai.lt /straipsnis/2011-07-14-marius-burokas-uzkietejusio-skaitytojo-kronikos-joyce-o-pasas-nematomos-bibliotekos-ir-eilerasciai-kiseneje/65787), kuriame buvo aprašytos skaitymo atostogos, ėmiau fantazuoti apie skaitymo sanatoriją užmiestyje.
Vištos ir deimančiukai
EMILIJA VISOCKAITĖ Rasa Aškinytė. Lengviausias. Romanas. V.: Vaga, 2011. 232 p. „Kartais jie sustodavo ir bučiuodavosi. Man tai nepatiko“ (p. 47). Įsimylėjimas, pavydas, ilgesys Blankai atrodo it fantastiniai žvėrys, sprendimų ieškoma ne remiantis įsisenėjusiais Homo sapiens įpročiais, o eksperimento būdu, daiktai ir reiškiniai pasiaiškinami „Vikipedijos“ apibrėžimais.
DUŠAN ŠAROTAR. Eilės
Dušanas Šarotaras (g. 1968) – šiuolaikinis slovėnų prozininkas, gimusiam sūnui pastatęs namą. Ne iš šaltų plytų ir betono, o amžinybėje tarp puslapių, mažoje kvadratinėje poezijos knygutėje, kurią pavadino paprastai – „Mano sūnaus namas“ („Hiša mojega sina“, 2008).
