Literatūra
Pietūs pas krišnaistus
VIDAS POŠKUS
Apskritas interviu
RENATA ŠERELYTĖ Ar rašytojas turi sielą? – Jeigu ji panaši į arbatos garų debesėlį, tada taip, o jei į arbatinuką, tada ne, tai ir tebus arbatinukas. – O kodėl jūs rašot apie valkatas ir girtuoklius, ir santechnikus su ištatuiruotais bicepsais, argi mes neturime aristokratų? – O taip, mes dažnai jaučiamės jų turį
Medituojant sielagėlę
AUGUSTINAS DAINYS Patekėjo du geltoni mėnuliai: vienas švyti danguje, o kitas raibuliuoja ežero vandenyje. Tarp dviejų mėnulių plyti ruduo, o tarp manęs ir rudens pražydo sielagėlė. Žvelgdamas į ją, šią naktį atliksiu vienišas rekolekcijas, tikrindamas sąžinę, ar, siekdamas atstatyti prarastą žodžio ir daikto
Baudelaire’as apie Jurgą Ivanauskaitę
VIKTORIJA DAUJOTYTĖ Galvodama apie Jurgos Ivanauskaitės Dieną, jau ne realią sukaktį, o efemeriją, kurios turinį kiekvienas užsipildome savaip, ieškojau lentynose jos eilėraščių knygos „Šokis dykumoje“ (2004).
Iš mirusiųjų dienų
SIGITAS GEDA 2008 metai Paskutinės vasaros dienos Po lietaus prie upės, ten, kur pilna apynių ir sraigių, ūmai išniro vėlyvieji vijokliai, plonos, išbalusios taurės… Nelyginant pokario mergaitės baltom perkelinėm suknelėm. Perkelis – toksai audeklas, net nežinau, ar dabar iš jo kas nors siuvama.
Nacionalinių ypatumų Petuškai
IRENA POTAŠENKO Venedikt Jerofejev. Maskva–Petuškai. Apysaka. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. K.: Kitos knygos, 2011. 182 p. Papuošę rusų rašytojo Venedikto Jerofejevo (1938–1990) poemą proza „Maskva–Petuškai“ (1970) viršeliu, kuris remiasi vizualine analogija su „Vodka Russkaya“ etiketės dizainu, leidėjai pristato ją kaip „alkoholinės prozos šedevrą“
Šiukšlė
DONATAS PAULAUSKAS Jos miegas – vienintelis ginklas nuo stipraus ir nerimstančio alkio, graužiančio visą jos pasenusį kūną, o labiausiai – plėšomą skrandį ir, rodos, pradėjusį irti veidą. Ji žino, kad tuo ginklu niekada neįveiks žvėriško alkio, pradėjusio ją ėsti, maitintis ja.
Kaunas pagal Kafką
RAMUNĖ BRUNDZAITĖ Daugelis Kafkos tekstų visiškai tiksliai pamėgdžioja nelogiškas ir slogias sapnų kvailybes, tuos keistus gyvenimo šešėlių žaidimus. Tai kelia juoką, tačiau jeigu suvoksime, kad šis juokas, juokas pro ašaras dėl kilnesnių tikslų, yra nuostabiausia, ką turime ir kas mums lieka
