Literatūra
Mozartas ir mirtis
ROLANDAS KAUŠAS Kaip dažnai atsitinka prie vandenyno žiemą, tirštas rytmečio rūkas skandina drėgnam debesy palmes ir paplūdimio namelius. Gerai įsižiūrėjus net matyt, kaip jis slenka pažemiu miesto link. Tyliai ir tvirtai. Ir miesto nebelieka. Visa laimė, kad aš, kaip ir rūkas, gerai žinau kelią. Kartu siaura gatvele kylam į kalną. Tolyn nuo vandens, į rytų pusę.
Liga
JURGA TUMASONYTĖ Odeta sėdėjo priešais stalelį su ovaliu veidrodžiu. Nervingai įkišo pirštą į miniatiūrinį indelį. Balzganu, žmogaus gleives primenančiu kremu patepė kairį paakį, tada – dešinį. Atsistojo, užgesino šviesą ir atsigulė į savo prabangų, plačiakraštį guolį.
VYTAUTAS J. STRAIŽYS. Eilės
Tai tik poezija, gyvsidabrio rutuliukas iš minčių termometro, riedantis į tamsą ir pavojingas, nuodingas ir saldžiai kvepiantis vijoklis atokaitoje, kur nebeauga lepūs augalai ir tik aistros išdžiovintas žvilgsnis dar randa atgaivą šitame ore.
30-asis Marinos žiedelis
MARIUS PLEČKAITIS Vladimir Sorokin. Trisdešimtoji Marinos meilė. Romanas. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. K.: Kitos knygos, 2011. 312 p. Visi geri dalykai turi pabaigą. Visos geros pornuškės baigiasi ideologijomis. Panašiai buvo ir su „Trisdešimtąja Marinos meile“.
Knygų gariūnai
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ Sapnavau, kad knygų mugė ėmė ir pavirto gariūnais, greta knygų pradėjus prekiauti įvairiu spausdintiniu šlamštu – atvirukais, kartoniniais žaislais, sąsiuviniais, kalendoriais ir t. t. To šlamšto radosi tiek daug, kad teko jį trypti kojomis, lipti per knygas it vyndariui per ką tik nuskintas vynuoges.
Tikras bohemininkas
KEVIN JACKSON Alastair Brotchie. Alfred Jarry: A Pataphysical Life. Cambridge, Massachusetts: MIT Press, 2011. 405 p. Alfredas Jarry, pripažintas Europos avangardo milžinas, buvo menko stoto vyrukas – 1,62 m ūgio. Kartais tai būdavo trūkumas, ypač todėl, kad jis turėjo švelnią odą ir nešiodavo ilgus plaukus – kol neprasižiodavo, jį lengvai galėdavai palaikyti vaiku.
Rankų apsaugai
AUGUSTAS SIREIKIS Salės grindys neatrodė pavojingai. Šiaip ne taip įveikęs ledinę žiemą, jau besidžiaugiąs, kad sėdmens nepapuošiau nė viena mėlyne, mat tuo metu visi Šiauliai griuvinėjo ant slidžių šaligatvių, sugebėjau išsaugoti nesužeistą savo trapų kūną ir atgabenti iki pat rusų mokyklos, į kurią įeidavom pro sunkias užpakalines duris.
Kalė
ARDŽŪNA Kodėl jis mane muša?! Ypač vakarais. Ne, ne vakarais – rytais! Girtas. Ne, ne girtas, bet pagiringas.
Rytas už lango
PETRAS RAKŠTIKAS Dangaus, miško ir lauko trispalvę plaiksto vėjas. Mišrus vabzdžių choras iškilmingai gieda vasaros himną. Kregždės vaiko svetimoje teritorijoje pasiklydusią varną.
