Literatūra
Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“: gyvenimą įprasminanti atmintis
Istorinės literatūros kokybę lemia autentika. Autentika pripildo kūrinį nepamainomos prasmės, suteikia tam tikro metafizinio tvirtumo. Kūrinio siužetas, susipynęs su emociškai įkrautais pasakotojo išgyvenimais, perteikia pasakojimą, kuris yra gyvas, žmogiškai neracionalus [...].
●
Įsisegu tave į širdį
Kaip deimantinę segę
Skausmas smeigia kiaurai
Bet kaip gražiai blizga
●
sniegas,
į kurį
žvelgėm abu, –
ar iškrito?
Svogūno lopšinė
Juodbruvė moteris
mėnulio srovelėm
savas gyslas lieja
bado lopšelin.
Juokis, vaikeli,
tu prarysi mėnulį,
kai jau bus metas.
Užverstas šūdais
Gerai uždirbdavau, o kai švirkšdamas tas ilgėliausias čiurkšles pravėręs burną imdavau dejuoti užvertęs akis ir pakildavau nuo kėdės lyg stabo ištiktas, pydarai grumdavosi tarpusavyje, norėdami išsimaudyti mano sėkloj lyg karnavale…
Laikinasis įdarbinimas
– Kokių žmonių ieškote? – paklausė.
– Nežinau, gal sekretorės ir poros arba trijų žmonių, kurie atsilieptų į telefono skambučius.
– Tokiems darbams turime žmonių, turinčių po aštuonis diplomus, kalbančių septyniomis kalbomis.
Apšvietimas
Niekaip neprisiminė, kur galėjo jį nukišti. Raktas nuo rūsio paprastai gulėdavo stalčiuje po veidrodžiu, greta kitų retai naudojamų, senų ir nebereikalingų, bet vis neišmetamų smulkių daiktų. Va raktas nuo sodo namelio, kuriame šį sezoną dar nebuvo apsilankęs, va atsarginiai buto raktai, va raktelis nuo pašto dėžutės, į kurią įkrinta tik spalvotos reklamos…
Tadas išvaduotojas
Pirmas Amerikos filmas Lietuvoje. „Gineverė“. Rodos, taip. O aš praganiau kardą. Įlipau į autobusą kartu su masuote, nors mes juk ne masuotė, mes aktoriai, nors ir antro plano, bet aktoriai. Jokios pagarbos elitui, koks pažeminimas! Sumauti amerikosai, nieko neišmano.
Dešimt įsivaizduojamų natiurmortų
Užmerkiu akis. Matau ryškią oranžinę. Beveik raudoną. Purpuro atspalvį. Juodos šlakelį. Ir storą melsvą stiebą. Kažkokia egzotiška gėlė. Išskalautas medis. Bambukas. Figūrėlė. Salotinė glazūra. (1953-ieji!) Tai polinezietiškas natiurmortas.
Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas
Būtent Justinas Marcinkevičius iš savo laikmečio išspaudė maksimumą. Atiduodamas didelę duoklę okupaciniam režimui, eidamas į kompromisus su sąžine. Gal ir pats iki galo nesuvokdamas, kad svariai prisidėjo prie tarybinės Lietuvos naratyvo kūrimo.
