Literatūra
rasą ant gėlių kloja dirbtinė ventiliacija
kai vargšai išmirs ir tiek
ir turčiai viską paveldės ir tiek
kitaip tariant: kai viskas grįš į savas vėžes
kai jūroje žuvys įstrigs apsauginėse kaukėse
ir antivirusinių vaistų buteliukuose…
Fenomenologinis mirties kvapas
Įsivaizduokime, kad visa tai tik įsivaizdavome. Ką tokioje situacijoje darytum tu? Ar drįstum paliesti gulintį žmogų, kad pajustum, ar jo širdis plaka? Ar drįstum priliesti pirštu jo nosį, skruostą, kaklą? Ar drįstum padaryti, reikalui esant, dirbtinį kvėpavimą?
Rutinos dievas
Ada labiau negu vyro laukė įsūnio. Reguliariai susirašinėjo laiškais, kuriuos jis siųsdavo su dalimi savo uždarbio. Nuo pat pradžių jis pasirašinėdavo Rutinos dievu. Pasakodavo, už ką yra atsakingas „Akropolyje“ – nuo milžiniškoje prekybos salėje keičiamų elektros lempučių iki darbuotojų grafikų sudarinėjimo. Vėliau jo laiškai įgijo keisto detalumo.
Nebūti turistu: Niujorkas
Esu išlepinta Vilniaus kavinių, jau imu jų ilgėtis. Ten visuomet būna vietos, ten galima ateiti dirbti, mokytis, tyliai skaityti, susitikti kavos ir neskaičiuojant laiko šnekėtis, megzti pažintis ir gerti lungo iš molinių rankų darbo puodelių. Namų ieškome iš jų išvažiavę.
Ne antrinė šviesa
Vienas spustelėjimas ir šast – prieš jus iškyla ateities vaizdas. Nepamirškite: paveikiausia yra ne ta šviesa, kuri ryškiausiai šviečia. Ne visada. Šioje požemio saugykloje šviesa įgyja visai kitą prasmę. Atskridote į šią ledinę salą susipažinti su mūsų veikla. Sveikinu jus atvykusius ir dėkoju už susidomėjimą.
Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (2)
Rašymas žinant, jog žodžiai pasieks skaitytoją tuoj pat, turėtų lemti rašančiojo apsisprendimą pateikti vienus įvykius, vienas temas, o ne kitas. Bent jau skaitytojas taip gali pamanyti. Ar tikrai aš renkuosi? Turiu tik vieną nuostatą – nekalbėti apie pinigus.
Istorija apie Minotaurą
Prisimenu, kai buvau mažas, vakarais bijodavau užmigti. Namuose ilgai negesdavo šviesa, pro langą iš savo kertės matydavau porą gretimų trobų – jose taip pat ilgai spingsodavo žiburys. Tėvai kalbėdavosi pašnibždomis, o mano baimė vis augo; įtempęs ausis stengdavausi gaudyti bent žodžių nuotrupas vildamasis: jeigu išgirsiu, apie ką jie kuždasi, bent sužinosiu, ko bijau. Galbūt dėl to šitaip ir išjautrėjo mano klausa: kai oras ramus ir drėgnas, girdžiu kiekvieną kaimo krebždesį.
Apie Jėzaus ir tinderio kančias
Visos ir visi, parašę daugiau nei vieną knygą, žino, kad sunkiausiai rašoma būtent antroji. Pirmoji dažnai kurpiama intuityviai, tarsi žaidžiant. Iš pirmosios knygos arba visai nieko nesitikima, arba naiviai tikima savo autentiškumu bei išskirtinumu.
Tarp fantazijos ir realybės: vaikų literatūros keliais
Prisipažinsiu, man teko nelengva užduotis – parašyti kalbą, sveikinimą, pagiriamąjį žodį doc. dr. Kęstučio Urbos 70 metų sukakties proga. Iš esmės galima viską pasakyti labai trumpai. Sveikiname ir ačiū. Plojimai. Nes visi, kurie nors kartą yra sutikę Kęstutį, žino, kodėl. Tačiau suprantu, kad taip lengvai neišsisuksiu, todėl reikia nerti gilyn. Tad pradėsiu nuo istorijos. Vaikystėje, o gal greičiau jau ankstyvoje…
Pasaulių pabaigos pastorius
„Man regis, literatūros vystymasis sustojo, – apibendrina Krasznahorkai. – Grįžome prie nykaus realizmo laikų, o esminiai klausimai išnyko. Tai grynai eskapistinė padėtis. Nesuprantu, kodėl šiais laikais geriausiais laikomi pasaulinio garso romanistai tyčia save apakina, nors iš tikrųjų nėra akli… Gal jie bijo?“
