Literatūra
Dienoraštis
Kaip nedera jaunystės laikyti tik pažadu, taip ir į senatvę nedera žiūrėti tik kaip į nuosmukį. Kiekvienas amžius gali pasiekti savitą tobulumą. Reikia sugebėti save tuo įtikinti, matyti veikiau tai, ką metai mums atneša, o ne tai, ką iš mūsų atima, ir teikti pirmenybę dėkingumui, o ne apgailestavimams.
Du Wolfgango Amadeaus Mozarto laiškai tėvui Leopoldui Mozartui
Labiau čia kaltas mano temperamentas, kuris linkęs į ramų naminį gyvenimą, ne į triukšmingas pramogas, man, kuris nuo jaunumės nebuvau įpratęs rūpintis savo daiktais – skalbiniais, drabužiais ir panašiai, – žmonos reikia kaip nieko kito.
Nurengti aprengiant
Tik kitaip nei XX amžiaus modernistas Henrikas Radauskas, S. Bernotas deklaruoja – „Nebetikiu pasaka / Pasauliu tikiu“. Tai steigia ne atsitiktinį, o intencionalų, realistišką žvilgsnį, eskapizmo atsisakymą, siekį susidurti su pasauliu tokiu, koks jis yra.
Aplink pasaulį su trumpąja proza I
Apsakymų rinkinys „Prakeiktos žudikės“ puikiai paneigia ar bent jau išklibina mano išsakytą įsivaizdavimą, kad Lotynų Amerikos literatūra neatsiejama nuo magiškojo realizmo.
Senienos ir naujienos (4)
Nelabai mėgstu literatūrą, kurios kilmės ir sąrangos epicentras – autoriaus (-ės) nuoskaudos. Tiek daug pasaulio suvartojusi visažinė pasakotoja neatsisako publicistinio įgeidžio pasityčioti iš keistuolių, kurie kaupė ar tebekaupia maišelius ir išplauna grietinės indelius (įdomu, dailėje tą yra apmąsčiusi Julija Skudutytė).
Apie balintus medžius ir baltas kojinaites
Juk ne tik rudenį
prakaulius kelius
uždengia baltos kojinės –
šiame sode, it
fotografijoje,
sustingo visa pirmokų
klasė.
Du anglų kavalieriai [Herrick; Suckling]
Suardo viską laikas: girios mato,
Kaip medžiai griūva, augę daugel metų;
Ir milžinas, aukštesnis už kitus,
Tas šimtametis vadas išdidus, –
Taip vadinu aš ąžuolą galiūną, –
Palinksta, miršta ir be kirvio griūna.
Nebūties priemiestis
„Ne, – atsakiau, – traukiniu važiuosiu
pro seniai, seniai lankytas arba niekad
nematytas vietas.“ Žmonės įlips, išlips,
o aš sėdėsiu, pro langą žvelgsiu,
kaip plaikstosi mano dar
neparašytų eilėraščių fragmentai.
Snaigė
Ji visad ateidavo laiku, nė trupučio nevėluodama. Neskubiu, bet užtikrintu žingsniu įžengdavo pro šventoriaus vartelius, praeidavo pro elgetas, suklupusius ant drėgnų plytelių prie bažnyčios durų, pro religinių reikmenų bei suvenyrų prekybos stalelį prieangyje, navos pradžioje persižegnodavo ir pasukdavo į dešinę, link vargonų balkono.
Pakeleiviai
Stotyje žiūriu į aikštelės švieslentę: mano autobusas išvyks po septynių minučių. Dar turim laiko.
Po septynių minučių autobusas išvažiuoja, o paskui kitas ir dar kitas. Mudu mindžikuojam šalia tako ir kalbam viens kitam apie praėjusių gyvenimų pėdsakus. Nesu tikra, ar vienas kitą girdim, svarbu kalbėti, iškalbėti.
