Literatūra

Aukš­tyn že­myn

ROLANDAS KAUŠAS Di­džiu­lės ap­va­lios krū­tys tie­siog virs­te virs­ta lau­kan per leng­vos pa­lai­di­nu­kės iš­kirp­tę. At­eis­tai ne­tu­ri jo­kių šan­sų, gal­vo­ju, nes ant tos pa­čios pa­lai­di­nu­kės, per pa­tį vi­du­rį, si­dab­ri­nėm rai­dėm iš­siu­vi­nė­tas žo­dis Faith ir man, kur bu­vus, kur ne­bu­vus, vis no­ris į tą ti­kė­ji­mą už­mest akį.

Leng­vas bū­das tap­ti per­ka­mu po­etu

ROKAS POVILIUS

Grįž­tant

RŪ­TA JA­KU­TY­TĖ Anks­čiau jaus­da­vau, kad kaž­ką tu­riu, ir bū­da­vo ma­lo­nu. Di­džia­vau­si, kad dar ga­liu švais­ty­ti die­nas ir vis tiek man jų bus li­kę dau­giau nei ko­kiems vė­ži­nin­kams su vamz­de­liais no­sy. Jei su­gal­vo­čiau stai­ga iš­mok­ti man­din­gų kal­bą ar iš ko­mos tik po ko­kių sep­ty­ne­rių me­tų at­si­bus­čiau.

At­si­tik­ti­nai apie tu­riz­mą

LAURA ŠVEDAITĖ Ke­lio­nė – tai tar­pu­sa­vy­je ne­bū­ti­nai su­si­ju­sių at­si­tik­ti­nu­mų vi­su­ma, ku­riai bū­ti­na pa­si­duo­ti. Ant­raip – ke­lio­nė ne­įvyks. Ant­raip – ne­įvyks joks gy­ve­ni­mas. Api­brė­ži­mus mėgs­tan­tis ke­liau­to­jas

KĘSTUTIS NAVAKAS. Eilės

AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės

At­spin­džiai

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ X: Būk ge­ras, su­rask ma­no aki­nius. Y: Ta­vo aki­nius? Ne­ga­liu. X: Ko­dėl? Y: To­dėl, kad ne­pa­jė­giu at­si­sto­ti. Man žvė­riš­kai ge­lia de­ši­ni­ą­ją pė­dą. X: No­rė­jai pa­sa­ky­ti – są­na­rį? Y: Ne, pė­dą. Į ją su­smi­go daug šu­kių.

Som­nam­bu­las

EG­LĖ ŠVED­KAUS­KAI­TĖ Su­ti­kau jį nak­tį ne­to­li Ka­ted­ros. Jis ėjo grei­tai, su­si­ki­šęs ran­kas į ki­še­nes, su­si­gū­žęs ir trūk­čio­da­mas pe­čiais. Įdo­mus man pa­si­ro­dė iš pir­mo žvilgs­nio, to­dėl ty­liai bė­gau pas­kui jį. Marš­ru­to su­pras­ti ne­ga­lė­jau – jis ėjo ra­tais, įlįs­da­vo į kiek­vie­ną skers­gat­vį, bet nie­kur ne­su­sto­jo. Tu­rė­jo pa­jus­ti, kad se­ku, bet ne, tik ėjo, ėjo, ėjo.

Škac, mintie, škac

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ Tak­si lauk­ti ne­rei­kė­jo. Pa­slau­gus die­du­kas ati­da­rė du­ris, ba­ga­ži­nės gi­lu­mo­je at­gu­lė la­ga­mi­nas, pa­me­nu, ku­rį lai­ką dar ne­su­pra­tau, kas vyks­ta, kol ga­liau­siai iš­le­me­nau, kad ga­ben­tų ma­ne į oro uos­tą, ir su­smu­kau ant už­pa­ka­li­nės sė­dy­nės.

Fi­lo­lo­gi­nės kro­ni­kos

KOSTAS SNORAS Po­nia Fi­lo­lo­gė, ap­si­žval­giusi triuš­te­lė­ju­siam vo­nios kam­ba­ry, nu­si­me­ta cha­la­tą ir vi­sai at­si­tik­ti­nai pa­ste­bi kaž­ką pa­na­šaus į spjū­vių žy­mes. „Keis­ta, – gal­vo­ja ji, – juk aš to­bu­la ir ma­no ins­tink­tai yra to­bu­li.