Literatūra

García Márquezas: me­di­niu vei­du

IVÁN UL­CHUR COL­LA­ZOS Ivánas Ul­chu­ras Col­la­zo­sas – ko­lum­bie­tis, gy­ve­nan­tis Ek­va­do­re. 1987 me­tais Os­ti­ne (Tek­sa­se) įgi­jo is­pa­na­kal­bių ame­ri­kie­čių li­te­ra­tū­ros dak­ta­ro laips­nį. Bu­vo dien­raš­čių „El Co­mer­cio“ ir „Hoy“ ap­žval­gi­nin­kas. Žy­miau­sia esė kny­ga – „García Márqu­e­zas: apie juo­ką ir ki­tus vieš­pa­ta­vi­mus“

Apie lab­da­rą, dva­sios gro­žį ir ki­tas ba­na­ly­bes

JUR­GIS VI­NIN­GAS Jei ka­da ap­si­lan­ky­si­te Ta­te Bri­tain mu­zie­ju­je, stab­tel­ki­te sa­lė­je, skir­to­je XVIII a. ta­py­bai. Šio lai­ko­tar­pio ta­py­to­jai bu­vo di­dūs po­li­ti­nės pro­pa­gan­dos meist­rai. Ryš­kiau­siu to­kios pro­pa­gan­dos še­dev­ru tik­riau­siai rei­kė­tų lai­ky­ti 1793 m. Da­vi­do su­kur­tą „Ma­ra­to mir­tį“.

Kur dingsta siela

JO­NAS KI­RI­LIAUS­KAS Daž­nai gal­vo­ju apie vi­du­ram­žius, tik ne dėl to, kad tai bū­tų su­si­ję su te­mų sa­vo pa­mąs­ty­mams sty­giu­mi. Ir ne dėl to, kad iš­mes­da­mas į apy­var­tą ko­kį nors ma­žiau ži­no­mą fak­tą no­riu kam nors pa­siro­dy­ti ži­nan­tis kaž­ką, o ne nie­ko. Ne.

Apie tai, kas nenori išnykti

AUDRA BARANAUSKAITĖ Kai la­bai mėgs­ti že­muo­ges, vi­sai ne­svar­bu, ar ta­ve ka­po­ja uo­dai, puo­la er­kės ar ki­taip te­ro­ri­zuo­ja ža­lio­ji miš­ko dva­sia. Jei ge­ras žmo­gus ta­vęs ne­iš­purš­kė vi­sais tais dvo­kian­čiais ae­ro­zo­liais, tai taip ir iš­ei­si ne­iš­purkš­ta.

ANONIMINIS AUTORIUS. Eilės

DIANA ŠARAKAUSKAITĖ. Eilės

Ga­zuo­tu van­de­niu at­skies­tas vis­kis

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ John Dos Pas­sos. Man­ha­ta­no sto­tis. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Po­vi­las Ga­siu­lis. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 464 p. Joh­nas Dos Pas­so­sas, kaip ir Er­nes­tas He­ming­wa­y­us, Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais bu­vo grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­lio vai­ruo­to­jas. Ra­šy­to­jų drau­gys­tė ru­tu­lio­jo­si ir ben­drų po­li­ti­nių in­te­re­sų pa­grin­du – abu pa­lai­kė kai­rių­jų po­li­ti­ką.

Ant sie­nos pie­šia­mos ki­to­ky­bės mi­tas

TOMAS MARCINKEVIČIUS John Dos Pas­sos. Man­ha­ta­no sto­tis. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Po­vi­las Ga­siu­lis. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 464 p. Kaž­ka­da sap­na­vau Niu­jor­ką, mies­tą, ku­ria­me nie­kad ne­bu­vau, prie ku­rio net ne­bu­vau pri­ar­tė­jęs ar­čiau nei per 5 tūks­tan­čius ki­lo­met­rų. Bet ar­gi šiam mies­tui rei­kia tik­ro­vės ir pa­tir­ties, kai už­ten­ka jo mi­to?

Kun­ku­liuo­jan­ti met­ro­po­lio mo­der­ny­bė

DALIA ZABIELAITĖ John Dos Pas­sos. Man­ha­ta­no sto­tis. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Po­vi­las Ga­siu­lis. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 464 p. Ro­ma­nas yra ypa­tin­gas li­te­ra­tū­ros žan­ras. Ra­šy­to­jai pa­si­rink­da­mi vie­ną ar ki­tą ro­ma­no rū­šį ga­li įvai­riau­siais bū­dais vaiz­duo­ti žmo­giš­ką­jį pa­sau­lį.

Viš­ta

MI­KA­LO­JUS VI­LU­TIS Pri­si­mi­niau, kaip me­čiau ak­me­nį ir pa­tai­kiau viš­tai į gal­vą. Pen­kias­de­šimt me­tų bu­vau už­mir­šęs šį įvy­kį, o da­bar pri­si­mi­niau. Grį­žau į jau­nys­tę. Viš­ta grą­ži­no. Vil­nius tuo me­tu bu­vo gal per­pus ma­žes­nis.