Literatūra

Apie ba­lan­džius

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Pri­si­me­ni, klaus­da­vai ma­nęs, ar įma­no­ma tai­ka šia­me ne­tai­kia­me pa­sau­ly­je. Tuo­met at­sa­ky­mo dar ne­ži­no­jau. Va­kar vė­lai va­ka­re virš ma­no dau­gia­aukš­čio sto­go ra­tus ėmė suk­ti pa­var­gęs ba­lan­dis. Vi­sai toks pats, ko­kį ka­dai­se ste­bė­jom pa­si­slė­pę už ža­liuo­jan­čio krū­mokš­nio.

RASA KUTKAITĖ. Eilės

Bai­siai tik­ros ru­siš­kos pa­sa­kai­tės

TOMAS MARCINKEVIČIUS Ana Po­lit­kov­ska­ja. Tik tie­sa, nie­ko dau­giau. Iš an­glų ir ru­sų k. ver­tė Do­na­tas Sta­čio­kas ir Ves­ta Ado­mai­tie­nė. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 402 p. Pa­sa­kai­tės apie ne­to­li­mą ša­lį, kur gy­vuo­ja, o kar­tais net įti­ki­ma keis­ta „val­do­mos de­mok­ra­ti­jos“ sis­te­ma, ir kaip to­ji de­mok­ra­ti­ja de­šimt me­tų ka­ria­vo su žmo­nė­mis

Gra­lio iš­klo­ti­nė

EMI­LIS MIL­KE­VIČIUS Au­gus­ti­nas Dai­nys. An­ge­lo­fi­lai: trys is­to­ri­jos apie sie­los al­che­mi­ją. Fi­lo­so­fi­nis ro­ma­nas. V.: Me­to­di­ka, 2012. 272 p. Pra­tar­mė­je fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ras Au­gus­ti­nas Dai­nys šmaikš­čiai su­pa­žin­di­na mus su „stu­di­jų lai­kų ko­le­ga Hu­ber­tu Gru­šu“; jam „pa­ka­ko drą­sos ne­tap­ti aka­de­mi­niu dar­buo­to­ju“, ir to­dėl li­ki­mas, tiks­liau, an­ge­lai, įtei­kė jam šv. Gra­lį.

STASĖ LYGUTAITĖ. Eilės

Gat­vė, pa­vil­jo­nas

OL­JA SA­VI­ČE­VIĆ-IVAN­ČE­VIĆ Bu­vo anks­tus ry­tas, kai jis pa­su­ko į au­to­ma­gist­ra­lę, o ta­da už po­sū­kio iš­vy­do mer­gi­ną, iš­kė­lu­sią nykš­tį. Mer­gi­na sto­vė­jo prieš kaž­ko­kią smuk­lę pa­ke­lė­je, jo­je bu­vo ga­li­ma už­si­sa­ky­ti ėrie­nos, aikš­te­lė­je pa­sta­ty­ti au­to­mo­bi­lį ir per­nak­vo­ti, bet da­bar bu­vo už­da­ry­ta.

užpilti

HAROLDAS BAUBINAS apleidi mano kūną gyvybe apleidi duoną keičiu į ugnis mano langai aklini o durys per siauros niekaip

Ugnis

DAINA OPOLSKAITĖ Man at­ro­do, kad nie­ko ne­įvy­ko, o gal aš klys­tu, bet man sun­ku pa­ti­kė­ti, kad ga­lė­čiau taip ap­mau­džiai klys­ti, nie­ko juk iš tik­rų­jų ne­bu­vo, ne­nu­ti­ko, lė­tai pra­mer­kiu akis ir – štai tas pats kiek pa­svi­ręs pa­veiks­las ant sie­nos, vaiz­duo­jan­tis vi­są pa­sau­lį lieps­nos for­mos la­še, ir ta pa­ti ru­du go­be­le­nu ap­trauk­ta so­fa, ant ku­rios su­jauk­ta pa­ta­ly­nė, kvė­puo­jan­ti mū­sų abie­jų kū­nų…

Prancūziški atspindžiai

ADAM SZCZUCIŃSKI Ar­ly­je Pir­mą kar­tą per dvi­de­šimt me­tų ruo­šiuo­si ke­liau­ti su tė­vu. Rug­pjū­čio nak­tis šal­ta, skais­čiai švie­čia mė­nu­lis. Krau­na­mės daik­tus sku­bė­da­mi, ge­na­mi vei­kiau nuo­ty­kių troš­ki­mo ne­gu bū­ti­nu­mo. Du su­au­gę vy­rai, be­si­kal­ban­tys rim­tai tik apie spor­tą ir orą.

Atspindys

GRETA LISAUSKAITĖ Šitokį miestą bandau jaukintis primerktomis akimis – tartum ruoščiausi kada jį palikti, išmainyti į gražų kitų kraštų atviruką ar