Literatūra

ANNA ACHMATOVA. Eilės

Pilkaakis karalius Šlovinu skausmą – tai mano lemtis! Mirė karalius pilkom akimis. Rudenio vakaras buvo tvankus. Vyras, parėjęs trumpam į namus, Sakė: „Anądien medžioklėj šernų Kūną po ąžuolu rado senu.

CHRIS WALLACE-CRABBE. Eilės

Chrisas Wallace’as-Crabbe’as – poetas ir eseistas – gi­mė 1934 m. Baigęs mokyklą dirbo pinigų kalykloje ir kitus dar­bus Melburne. 1987–1988 m. – Harvardo universiteto Aus­tralijos studijų profesorius, 1973 ir 2005 m. – Venecijos uni­versiteto vizituojantis profesorius. Pirmasis jo poezijos rin­kinys išėjo 1959 m.

Vai­vo­rykš­tės trauk­ti­nė, ar­ba Die­vas ir lai­kas

ERNESTAS NOREIKA Ne­ži­nau, ke­lin­ta die­na, bet vis lau­žau lai­ką. Plė­šau ru­de­nė­jan­čius ka­len­do­riaus la­pe­lius, skal­dau ma­žus laik­ro­du­kus, skal­pe­liais iš­pjau­nu lai­ko su­vo­ki­mą ap­lin­ki­niams. Tuo­met at­si­sto­jęs ant su­lanks­to­mo sta­liu­ko šau­kiu, kad lai­ko nė­ra ir ne­bu­vo.

O va­di­na­si lai „Žvė­ries žmo­na“

EMILIS MILKEVIČIUS Téa Ob­reht. Tig­ro žmo­na. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Vi­das Mor­kū­nas. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 368 p. Kai ano­ta­ci­jo­je sa­ko­ma, kad tai ryš­kiau­sias 2011 m. li­te­ra­tū­ri­nis de­biu­tas, tu­ri­ma ome­ny, kad jis ryš­kiau­sias pa­sau­ly, t. y. jau­no­ji ser­bų kil­mės ra­šy­to­ja Téa Ob­reht yra tos pa­čios ly­gos au­to­rė kaip ir Sal­ma­nas Rus­hdie.

Štai kas bu­vo gra­žiau­sia

DALIA ZABIELAITĖ Ota Pa­vel. Pui­kių­jų stir­ni­nų mir­tis; Kaip aš su­ti­kau žu­vis. Iš če­kų k. ver­tė Vy­tau­tas Dekš­nys. V.: Ty­to al­ba, 2012. 256 p. Šios švie­sios, šmaikš­čios ir il­ge­sin­gos kny­gos epi­lo­ge, ku­rį če­kų ra­šy­to­jas pa­ra­šė be­maž pas­ku­ti­niais sa­vo ne­il­go gy­ve­ni­mo me­tais (mi­rė jis 1973-iai­siais, tik ke­tu­rias­de­šimt dve­jų, ke­le­tą me­tų sir­gęs są­mo­nę vis su­trik­dan­čia li­ga), tei­gia­ma: „Kai man pa­si­da­ry­da­vo ge­riau, gal­vo­da­vau apie…

Vunderkindas

MAR­KAS ZIN­GE­RIS

RAMŪNAS KASPARAVIČIUS. Eilės

GINTAUTAS LESEVIČIUS. Eilės

Kaip reng­tis vai­ruo­to­jai

Daik­to stu­di­ja

JURGIS VININGAS Pir­mo­ji ci­ga­re­tė vi­sa­da yra ben­dras nu­si­kal­ti­mas, su­stip­ri­nan­tis drau­gi­ją, kaip ko­lek­ty­vi­nis Ša­to­vo nužudymas „De­mo­nuo­se“. Tam tik­ras pa­si­prie­ši­ni­mas su­au­gu­sių­jų mo­ra­lei, ta­čiau tos mo­ra­lės ne­nei­gian­tis, o vei­kiau ją in­te­rio­ri­zuo­jan­tis: tai yra jai prie­ši­na­ma­si pe­ri­mant jos gri­ma­są.