Literatūra

Po­kal­bis su Gin­ta­ro Bleiz­gio „So­du“

VIG­MAN­TAS BUT­KUS Gin­ta­ras Bleiz­gys. So­das. Ei­lė­raš­čiai. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 110 p. Kas bū­na, kai čia pat, dar be­skai­ty­da­mas, dar bėg­da­mas aki­mis ei­lu­te ne­for­suo­ji skai­ty­mo, ne­for­suo­ji to, ką skai­tai, su­vo­ki­mo? Ar jau tre­čias de­šimt­me­tis „pro­fe­siš­kai“ skai­tąs teks­tus be­galì stai­ga im­ti ir ne­be­for­suo­ti?

Kurso draugės knyga ir Vilniaus universiteto aidas

DA­LIA STRIO­GAI­TĖ Sil­vi­ja Vė­la­vi­čie­nė. Draustosios spaudos pėdsakais. Straips­nių rin­ki­nys. V.: Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ka, 2011. 415 p. Ne­bus tai re­cen­zi­ja, ko­kios daž­no­kai pa­si­ro­do spau­do­je: aš apie ta­ve, tu apie ma­ne… Ne, įsi­tei­ki­mo jo­kio: ra­ši­nys apie žmo­gų, ku­rio tarp mū­sų jau ne­bė­ra

Kinas! Kinas atvažiavo!..

JO­NAS STA­LIU­LIO­NIS Vie­ną sau­lė­tą 1952 me­tų ba­lan­džio po­pie­tę Vait­kū­nų pra­džios mo­kyk­la su­ko­si kas­die­nia­me il­go­sios per­trau­kos šur­mu­ly­je: kvad­ra­to aikš­te­lė­je bumb­sė­jo api­ply­šęs ka­muo­lys, mer­gai­tės ėjo ra­te­lius, o pa­tys ka­rin­giau­si vai­kai, bur­tais pa­si­skirs­tę į „skre­bus“ ir „par­ti­za­nus“, laks­tė Vad­rės upe­lio pa­kran­tė­mis

Re­nė De­kar­to vai­kys­tė

JURGIS VININGAS Ma­ža­sis De­kar­tas dar ne­pra­dė­jęs kal­bė­ti pa­ro­dė stip­rią aist­rą uni­ver­sa­lia­jam pa­ži­ni­mui: štai, pa­vyz­džiui, bū­da­mas sep­ty­nių mė­ne­sių to­bu­lai įval­dė ono­ma­to­pė­jos me­ną, ir apy­lin­kės me­džio­to­jai sa­vait­ga­liais ėmė rink­tis De­kar­tų na­muo­se mo­ky­tis tech­ni­kos pa­slap­čių iš ge­nia­lio­jo kū­di­kio.

diela

GINTAUTAS LESEVIČIUS atidarau duris – sulytas sulysęs bet ališankus žmogelis nuo kilimėlio neprisistatęs šaraškinu ženia primena kad pratekėjo 50 metų nemunais filmuojant

Nepilnas Gustave’o Flaubert’o asmeninių daiktų sąrašas

Užgrobtas namas

JULIO CORTÁZAR Na­mas mums pa­ti­ko: be to, kad bu­vo erd­vus ir se­nas (mat šiais lai­kais ne­sun­ku at­si­kra­ty­ti se­nų na­mų daik­tais), dar ir sau­go­jo pri­si­mi­ni­mus apie mū­sų pro­se­ne­lius, se­ne­lį iš tė­vo pu­sės, tė­vus ir vi­są vai­kys­tę.

Ide­a­lus gy­ve­ni­mas pa­gal gy­ve­ni­mo tre­ne­rius

AUŠ­RA LUK­ŠAI­TĖ-LA­PINS­KIE­NĖ Kas­kart ap­si­lan­kiu­si kny­gy­ne ne­ga­liu at­si­ste­bė­ti: kny­gų, skir­tų mus iš­mo­ky­ti lai­min­go, sėk­min­go, tur­tin­go etc. gy­ve­ni­mo, pa­siū­la tai­ko į me­ga­kos­mi­nius mas­te­lius. Gal­būt jų lei­di­mui įta­kos tu­ri įvai­rių ty­ri­mų duo­me­nys, ro­dan­tys, kad lie­tu­viai yra vie­ni iš ne­lai­min­giau­sių

Monte Amiata

MA­REK ZA­GAŃCZYK Gra­žiau­sias ke­lias į slė­nį ve­da siau­ru plen­tu iš Mon­te­pul­ča­no. Ne­daug prie jo sta­ti­nių ir ju­dė­ji­mas ne­di­de­lis. As­fal­to juos­ta bė­ga tarp vy­nuo­gy­nų, iš­dės­ty­tų ma­lo­niais akiai ge­o­met­ri­niais raš­tais. Ša­lia jų pie­vos ir pu­šų gi­rai­tė. Kur ne kur aguo­nos ir ro­žės čia pat, ša­lia vy­nuo­gie­no­jų juos­tų

Daugybos rezultatas

JEV­GE­NIJ REIN Tai at­si­ti­ko prieš dau­ge­lį me­tų, rug­pjū­čio 20-ąją. Rug­pjū­čio 20-oji – Va­si­li­jaus Ak­sio­no­vo gi­mi­mo die­na. Jau bu­vo iš­ėju­sios pir­mo­sios Ak­sio­no­vo kny­gos „Žvaigž­dė­tas bi­lie­tas“ ir „Apel­si­nai iš Ma­ro­ko“*. Jis bu­vo įžy­mus, vi­sų my­li­mas, su jo var­du bu­vo sie­ja­ma ru­sų pro­zos at­gai­va.