KĘSTUTIS NAVAKAS Vie­nin­te­lį kar­tą nu­si­žu­dy­ti ban­džiau aš­tun­to­je kla­sė­je. Su­si­py­kau su mer­gi­na, o tai vi­sa­da pa­vo­jin­ga gy­vy­bei. Net gy­vy­bės idė­jai, kab­le­liais te­at­skir­tai nuo eros ir tha­na­tos.

JULIUS KELERAS Pė­te­ris, taip jį va­din­da­vau ir at­min­ty­je te­be­va­di­nu, nors Vla­das Bra­ziū­nas pas­ta­rai­siais me­tais ret­sy­kiais su­niurgz­da­vo, kad tai­syk­lin­gai de­rė­tų jį va­din­ti Pė­te­ru. Vi­sai ga­li­mas daik­tas, ta­čiau tai per vė­lu vi­sais at­žvil­giais

ANDRIUS MARTINKUS Lais­vo­sios rin­kos uto­pi­ja kol kas dar ne­pa­rei­ka­la­vo tiek au­kų kiek ko­mu­niz­mas, bet tai dar ga­li smar­kiai pa­si­keis­ti, ir abi šios uto­pi­jos šia pras­me ga­li bū­ti rim­tos kon­ku­ren­tės. [...] Abi šios uto­pi­jos iš tik­rų­jų tu­ri dau­giau ben­dru­mų nei skir­tu­mų. [...] Abi šios uto­pi­jos žmo­nes pa­smer­kia skur­dui ir iš­ny­ki­mui. John Gray, „Ap­gau­lin­ga vil­tis: glo­ba­laus ka­pi­ta­liz­mo iliu­zi­ja“

NI­JO­LĖ DRUN­GI­LAI­TĖ Teks­to ke­lio­nė pra­si­de­da nuo pir­mo­jo žo­džio, nuo pir­mo­jo sa­ki­nio, vin­giuo­ja per me­ta­fo­ras ir pa­ly­gi­ni­mus, epi­te­tus, me­to­ni­mi­jas, per dau­gia­žo­džia­vi­mą ir nu­ty­lė­ji­mus, per klam­pius ir pai­nius kal­bos la­bi­rin­tus.