Literatūra

GINTARAS BLEIZGYS. Eilės

Įti­ki­na­mas ne­įro­dy­mas

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ Vla­di­mir Na­bo­kov. Žvelk į ar­le­ki­nus! Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Ra­sa Draz­daus­kie­nė. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 272 p. Kai ku­rie kri­ti­kai in­tri­guo­jan­tį – koks be­jė­gis epi­te­tas, pa­sa­ky­tų Vla­di­mi­ras Na­bo­ko­vas – ro­ma­ną „Žvelk į ar­le­ki­nus!“ va­di­na kny­ga apie mei­lę ir kū­ry­bą.

Rankraščiai nedega

ANONIMINIS AUTORIUS 1994 me­tais Ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la iš­lei­do po­mir­ti­nę An­ta­no Ka­la­na­vi­čiaus kū­ry­bos kny­gą „Ne ak­me­nys gu­li“. Lei­di­nio su­da­ry­to­jos – Per­pe­tua Dum­šie­nė ir Ju­di­ta Vai­čiū­nai­tė.

Žy­dų klau­si­mas šian­dien Lon­do­ne

LAIMANTAS JONUŠYS Ho­ward Ja­cob­son. Fin­kle­rio klau­si­mas. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Au­re­li­ja Bi­vai­ny­tė. V.: Me­to­di­ka, 2012. 351 p. „[…] gal­būt ge­riau, pa­ly­gi­nus [su kuo pa­ly­gi­nus? Tiks­liau – pa­svė­rus] ne­tek­tis, ap­skri­tai lai­mės ne­pa­žin­ti? Ge­riau nu­gy­ven­ti gy­ve­ni­mą lau­kiant to, kas nie­ka­da ne­pa­si­ro­dys, nes taip teks ma­žiau liū­dė­ti?“ (p. 23)

Di­le­tan­tiš­kas

RŪ­TA JA­KU­TY­TĖ Oi, jau žy­mi, rei­kia at­si­bust. Man į akis žiū­ri abu – kai­my­nas, prie­šais iš­si­drė­bęs, ir kon­duk­to­rius. Gal pur­tė už pe­ties, kad at­si­bu­dau, ne­at­si­me­nu. Pra­ėjo, vy­no kva­pe­lį to­kį ašt­rų pas­kui nu­si­vilk­da­mas. Ka­žin kas dar čia trau­ki­ny­je vyks­ta, o aš nie­ko ne­ži­nau. Kai­my­nas prie­šais, at­ro­do, su­pai­nio­jo ma­ne su lan­gu ir taip nuo­šir­džiai spok­so, tar­si taip ir tu­rė­tų būt.

Technokrato išpažintis

UGNIUS BABINSKAS Ma­no var­das Aro­nas ir aš ne­be­rei­ka­lin­gas. Esu ser­ti­fi­kuo­tas tre­čio laips­nio evan­ge­lis­tas, iki šiol už­si­ė­męs įvai­riais kva­zi­tik­ro­vės sis­te­mų pro­jek­ta­vi­mo dar­bais.

CARL MICHAEL BELLMAN. Eilės

„Tyla prieš Bellmaną“ – taip kartais apibūdinama visa Šve­dijos li­teratūra iki Carlo Michaelio Bellmano (1740–1795) epo­chos. Bell­ma­nas rašė užstalės dainas, Biblijos pa­ro­di­jas, dramas, proginius, re­liginius eilėraščius. Parašyti svariausius kū­rinius, „Fredmano epis­to­les“ ir „Fredmano dainas“ (jos iš­verstos bene į 20 kalbų), jį įkvė­pė gar­sus to meto lai­k­ro­di­nin­kas Johanas Fredrikas Fredmanas – Stok­holmo ori­gi­na­las ūžautojas

Kartais Michaelis tyli

MOJCA KUMERDEJ Na­mas, ku­ria­me gy­ve­nu, yra di­de­lis. Bet ta­me na­me ne­gy­ve­no­me vi­są lai­ką. Kai bu­vau dar vi­sai ma­ža, gy­ve­no­me bu­te, bet aš to ne­pri­si­me­nu.

Is­to­riš­kai kren­tan­čios bokš­tų nuo­mos kai­nos

TO­MAS MAR­CIN­KE­VI­ČIUS (Vie­no pra­ne­ši­mo mo­ty­vais – in­tui­ty­vi at­si­ri­bo­ji­mo ir eli­tiz­mo li­te­ra­tū­ro­je san­trau­ka) Prieš pra­de­dant be­ne­fi­są ge­ras to­nas rei­ka­lau­ja at­si­pra­šy­ti pub­li­kos už tai, ko jie ne­iš­vys. Šian­dien ne­iš­vy­si­te įga­lio­to­jo Vieš­pa­ties an­ge­lo, kri­ti­kuo­jan­čio ne­iš­si­pil­džiu­sius da­ly­kus dėl to, kad jie ne­iš­si­pil­dė.

Trys laiškai iš pasakojimo apie šešėlius

LAURYNAS KATKUS Mer­lin­gen, 1913 spa­lio 7 Di­džiai ger­bia­mas Bi­čiu­li, prieš ke­lias sa­vai­tes pa­li­kę Mi­la­ną, per Švei­ca­ri­ją par­vy­ko­me at­gal į vo­kie­čių ša­lį. Bu­vo sma­gu vėl iš­girs­ti se­ną­ją kal­bą, tie­sa, ne vi­sai ta­pa­čią, smar­kiau šnypš­čian­čią & bur­bu­liuo­jan­čią nei gim­ti­nė­je.