Literatūra

„…Ir me­tas su­nai­kin­ti tuos, ku­rie nio­ko­ja že­mę“

VYGANTAS VAREIKIS Šią va­sa­rą Ro­mo­je nu­griu­vo da­lis Giu­sep­pės Va­la­die­r XIX am­žiaus pra­džio­je su­pro­jek­tuo­tos pro­me­na­dos sie­nos, nuo ku­rios at­si­ve­ria įspū­din­gas vaiz­das į Ro­mos ar­chi­tek­tū­ros pa­min­klą – Tau­tos aikš­tę. Ir vi­sa tai at­si­ti­ko dėl va­sa­rą Ita­li­ją už­plū­du­sios karš­čio ban­gos.

Rak­tas

AU­GUS­TAS SI­REI­KIS

Ke­ly­je

VY­TAU­TAS BRO­NIUS Nešk, kol ke­lias pa­si­baigs, Nešk, kol ma­no lai­kas eis.

Proto dantys

RIODIN BARDO Sto­ma­to­lo­go kė­dė­je pa­to­gu. Mąs­ty­ti apie bū­tį. Aiš­ku, min­ty­se ga­li­ma kal­tin­ti blo­gai dar­bą at­li­ku­sį anks­tes­nį sto­ma­to­lo­gą. Ga­li­ma kal­tin­ti pra­stus ge­nus. Ta­čiau rei­ka­lo es­mės tai ne­kei­čia: ėduo­nies iš­grauž­tos sky­lės jau nie­kad neuž­si­trauks den­ti­nu ir ema­liu. Tu dė­vie­si, de­gra­duo­ji, yri.

Žvė­re­lių rau­dos

PAULINA DRĖGVAITĖ Sta­rir á mig lítill álfur.* „Si­gur Rós“ Tik per­merk­ta lie­taus su­pran­tu, kad liet­pal­tis vėl li­ko na­mie. Rug­pjū­tį tik iš­si­gal­vo­jau. Pra­va­žiuo­jan­tys au­to­bu­sai ba­las taš­ko tie­siai vei­dan ir net ne­ma­no at­si­pra­šy­ti.

Dvi kny­gos

MI­KA­LO­JUS VI­LU­TIS „Ti­ta­ni­ke“ vy­ko „Vil­niaus kny­gų fes­ti­va­lis 2012“. Bu­vau dvie­jų kny­gų pri­sta­ty­muo­se. Ra­mu­tė Rach­le­vi­čiū­tė pri­sta­tė Bjørno Sort­lan­do pa­ra­šy­tą, Hil­dės Kra­mer iliust­ruo­tą ir ma­no vai­kys­tės drau­gės Al­mos Lo­če­ry­tės iš nor­ve­gų kal­bos iš­vers­tą kny­gą vai­kams „Ką me­na šir­dis“.

Apie skaus­mą

JONAS KIRILIAUSKAS Kaip tu įvei­ki skaus­mą, žmo­gau? Kaip žiū­ri į tai, kad pa­sau­lis slys­ta iš po ko­jų, o gal ir ne­slys­ta, tie­siog ei­na po vel­nių, kaip sa­ko ki­no he­ro­jai? Skai­tai ho­ros­ko­pus, o te­nai ast­ro­lo­gai vi­siems ra­šo ben­drus re­cep­tus. Nuo 16.45 ne­pa­lan­kus me­tas spręs­ti as­me­ni­nių san­ty­kių ar kar­je­ros pro­ble­mas.

Požemių karalystė

MA­REK ZA­GAŃCZYK Ka­pa­vie­tė yra ne­to­li Sar­te­a­no. Pa­čia­me mies­te vei­kia ar­che­o­lo­gi­jos mu­zie­jus, tu­rin­tis pui­kią et­rus­kų me­no ko­lek­ci­ją, nors ma­žai kas už­su­ka jos pa­si­žiū­rė­ti. Ne­pri­si­me­nu, ka­da su­ži­no­jau apie ka­pa­vie­tės at­ra­di­mą ir ka­da pir­mą kar­tą pa­ma­čiau ją puo­šian­čių pie­ši­nių spal­vo­tas nuo­trau­kas.

Apie vilkus, biurokratiją ir filologiją

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ Rau­don­ke­pu­rai­tė iš­ėjo į miš­ką, su­ti­ko vil­ką, jis ją su­ėdė. Aš iš­ėjau į sa­vi­val­dy­bę, su­ti­kau biu­rok­ra­ti­ją, ir ji ma­ne su­ėdė. Nie­ko nau­jo, ga­liu pa­tvir­tin­ti tai, ką su­ži­no­jau uni­ver­si­te­te, – pa­sa­kos yra re­a­laus gy­ve­ni­mo at­spin­dys.

Trau­kiam špa­gas, gla­dia­to­riai

MA­RI­JA AN­TA­NA­VI­ČIŪ­TĖ Kaš­to­nus šiais me­tais už­puo­lė kaž­ko­kios li­gos, kaip ge­rai, kad mū­sų kle­vas svei­kas, krykš­tau­ja te­ta Jol­ka, at­ki­šu­si rau­do­ną no­sį, žiū­rė­da­ma man į akis ir stum­da­ma lėkš­tę ry­žių.