Literatūra

Pa­ta­ri­mas drau­gui

AISTĖ KISARAUSKAITĖ Ar tik ne­bū­si link ru­dens ir vėl įsi­my­lė­jęs? Tą pa­čią mo­te­rį kaip vi­sa­da. Tu jai sa­kai: – Ty­la. O ji nu­ty­li, ne­at­sa­ko. Tik pirš­tais ly­gi­na pa­klo­dę. Jūs ne­mie­go­jot, aš ži­nau, ta­čiau čia jai kaž­kaip keis­tai at­ro­do, kad lie­čiat siū­lę, kad ta­vo ran­kos rū­pes­tin­gai tru­pi­na raukš­les.

TOMAS DIRGĖLA. Eilės

(Aušrinei S. – pirmajai mūzai ir pirmajai pamergei) I matyt jūrai prie kurios gyvenai labai patikai kad ji šitaip

Iš danų poezijos

SIGNE MØLLER LANGTVED Gimė 1978 metais. 2006-aisiais, būdama meno isto­ri­jos stu­dentė, debiutavo poezijos knyga „Naujagimis“ (Ny­født). Čia pateikiami pirmieji autorės kūrybos vertimai į lietuvių kalbą.

Bit­ni­kas ša­li­ke­lė­je: ne­ati­ti­ki­mų dis­kur­so va­ria­ci­ja

MAK­SIM IVA­NOV Ke­rou­a­co ir Co. skai­ty­mo ir ver­ti­mo ga­li­my­bės Vi­siems įpras­ta, kad į lie­tu­vių skai­ty­to­ją Houl­de­nas Kol­fil­das krei­pia­si dau­gis­kai­tos ant­ruo­ju as­me­niu: „Jei­gu jūs tik­rai no­ri­te pa­si­klau­sy­ti ma­no pa­sa­ko­ji­mo…“

AGNĖ KARDELYTĖ. Eilės

ROSANA LUKAUSKAITĖ. Eilės

So­viet­me­tis skau­džių pri­si­mi­ni­mų šu­kė­se

DALIA ZABIELAITĖ An­dreï Ma­ki­ne. Trum­pų am­ži­nų mei­lių kny­ga. Ro­ma­nas. Iš pran­cū­zų k. ver­tė Ak­vi­lė Mel­kū­nai­tė. V.: Ty­to al­ba, 2012. 142 p. „Lem­tin­ga mū­sų klai­da siek­ti am­ži­nų ro­jų. Ne­nu­si­bos­tan­čių ma­lo­nu­mų, il­ga­lai­kių ry­šių, kaip lia­nos ga­jų gla­mo­nių [...].

Pro šalį

MONIKA ŠIPELYTĖ Ma­no se­ne­lis ne sa­vo no­ru iš­ėjo iš na­mų tūks­tan­tis de­vy­ni šim­tai ke­tu­rias­de­šimt šeš­tų­jų va­sa­rio mė­ne­sį. Ro­dos, ma­čiau jį bren­dan­tį per pus­ny­nus so­de, dvie­jų ka­rei­vių pri­lai­ko­mą už pa­ran­kių

Indėnai miršta geriau

AUD­RA BA­RA­NAUS­KAI­TĖ Ve­ru­tės Lap­cius am­si už tvo­ros. Mie­las, di­de­lis, gau­ruo­tas ir lė­tas. Ve­ru­tė sa­ko, kad la­bai ne­gra­žus, o mums at­ro­do, kad jis – as­me­ny­bė. Aiš­ku, sa­vo die­nas as­me­ny­bė stu­mia ne itin įdo­miai. Pri­riš­tas prie bū­dos, viš­tų kai­my­nys­tė­je, tai­gi – pa­že­min­tas… Už­va­kar jam at­ve­žiau di­de­lį kau­lą – prieš ke­le­rius me­tus bu­vom ga­vę žvė­rie­nos, už­si­šal­dė­me ir pa­mir­šom.

Atlaidai, atlaidai

JONAS STALIULIONIS Var­tant se­ną ma­mos mal­dak­ny­gę, pra­de­da at­gal suk­tis lai­kas. Pa­si­su­ka ir stab­te­li pa­čia­me pra­ėju­sio am­žiaus vi­du­ry­je. Iš at­min­ties iš­ny­ra anks­ty­vas rug­pjū­čio sek­ma­die­nio ry­tas. Tė­vas kin­ko ar­klį, o aš, už­li­pęs ant suo­lo, at­rem­to į pi­nu­čių tvo­rą, žiū­riu į ly­gų kaip stik­las Šven­čiaus eže­ro pa­vir­šių, pa­raus­vin­tą te­kan­čios sau­lės, ir net šo­ki­nė­ju iš džiaugs­mo.